Primena – kartais nebereikia išradinėti dviračio
V. Anužis pasakoja, kad kai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) buvo peržiūrimos režisierių paraiškos, kokius spektaklius jie nori statyti, juos labai nustebino jauno žmogaus noras scenoje statyti Platono „Dialogus“.
„Mano supratimu, tai yra labai vertintina, kad tokie sumanymai ateina iš jaunų žmonių ir kad kreipiamas dėmesys į tą praėjusį laiką. Aš visuomet sakau, kad labai daug bėdų mūsų yra iš to, kad mes kažko nežinome arba nebežinome, ir nenorime žinoti, o norime būti išradėjo kelyje. Bet kartais tai yra dviračio išradinėjimas, tiesiog nežinant, kad jis jau yra išrastas“, – kalba jis, primindamas, kad ir pagal Sokratą didžiausia žmogaus dorybė yra žinios, o blogis – nežinojimas.
„Taip gera buvo, kuomet įsigilini į tuos Platono tekstus apie Sokratą, kuriuose Sokratas sako, kad negalima arba labai sunku smerkti ar teisti žmogų – juk tas blogis , kuris iš jo išeina, išeina iš nežinojimo, o ne iš blogos valios“, – pasakoja V. Anužis.
Ieškoti atsakymų, žinant, kad nerasi
Aktoriui V. Anužiui labai graži Sokrato minčių tėkmė, artikuliavimas, nebūtinai ieškojimas išbaigto teiginio. Nors, prisipažįsta, vos pradėjus gilintis į jo tekstus, kai kur lyg užkvimpa demagogija, gražbyliavimu, bet paskui pamatai, ką jis tuo parodo – kad kiekviename teiginyje, jei nori iš jo padaryti absoliutą, yra kažkokia kliūtis, ir visuomet visur yra išimtys.
„Tada lieka tik kelias atsivėrimui. Kaip Sokratas sako, kad vienintelė žmogaus dorybė yra aktyvus proto būvis, tai, būtent, atsiverti tai būsenai, mokėti joje mąstyti, ieškoti ir niekada neužbaigti, niekada tos kelio pabaigos nerasti“, – kalba V. Anužis.
Tačiau ar žmogui psichologiškai nėra sunku kapstytis, ieškoti tiesos, jei iš anksto žinai, kad jos nerasi?
„Bet tą reikia žinoti – o kas pasakė, kad bus lengva? Mes visada taip norime lengvumo, kažkokio džiaugsmo, laimės, bet visi, kurie turi šiokią tokią patirtį, žino, kad tos tikros laimės akimirkų yra labai nedaug“, – sako jis.
„Bet kuris atsakytas klausimas nebūtinai yra tiesa, nes tai gali būti iliuzija. Gal šiandien tai yra tiesa, o rytoj – jau nebe. O tie atsakymai, kurie mus sustabilizuoja, jie sustabdo mūsų judėjimą – o tai nėra geras dalykas“, – dėsto V. Anužis.
O jei žmogui, nuolat skubančiam kasdieniuose reikaluose, nepakanka laiko tokiems apmąstymams?
„Teatro paskirtis šiuo atveju yra priminti apie tuos amžinus dalykus – apie tą poeziją, kuri yra nenaudinga, neutilitari, apie literatūrą, kuri yra sunki, apie tuos herojus, kurie mums nebūtinai teikia tokio arti esančio, kartais vienkartinio džiaugsmo. Tuo užsiima kitas, pramogų pasaulis – yra kas užima šitą nišą, kad žmogui būtų linksmiau, kad jį paskaidrintų, paglostytų. Bet yra ir kita niša, ir man atrodo, labai neblogai, kad teatras ją užima, to priminimo žmogui amžinų dalykų, nukreipimo žvilgsnio į save, į atpildą, į satisfakciją – prieš patį save, prieš amžinybę, prieš Apvaizdą“, – kalba jis.
Atmintis galėtų žmogų paversti laimingesniu
V. Anužis įsitikinęs – niekas negali kitam žmogui sakyti, kad jis neteisus: „Niekas negali uzurpuoti tiesos instancijos, niekas negali pasakyti, kad aš žinau, o tu nežinai.“
Tokius „visažinius“ aktorius sako vadinantis žmonėmis-instancijomis. „Vienintelio dalyko negalima – žmogaus mušti ar žudyti, tada žmogų reikia užstoti, bet nurodinėti žmogui kaip ką vertinti – niekas neturi tokios teisės“, – sako V. Anužis.
Visgi, kas kita yra žmogaus atmintis. „Būna, kada žmogus neatsimena ar nenori prisiminti. Kai pats perkratai savo gyvenimą, kaip kai tu buvai jaunas ir vyresni žmonės tau sakė labai daug tiesos, matai, kad ji vėliau pasitvirtino per gyvenimą, bet tada tu buvai tokio amžiaus ir viso to nepriėmei“, – šypsosi jis.
„O kodėl dabar taip apskritai akcentuojama, kodėl tokia svarbi atmintis, atminties institucijos, paveldas – juk tai yra tam tikras padėjimas žmogui gyventi šiandien. Bet nelabai kas nori į tą atmintį įsiklausyti – neatimkite iš manęs klydimo teisės, pats noriu patirti klaidos kelią. Tai labai žmogiška, bet iš kitos pusės, jei jaunas žmogus patikėtų istorija, plačiąja prasme – meno, politine, istorine – turbūt labai daug klaidų nebūtų daroma. Juk tos klaidos visos tos pačios. Tas pats smurtavimas, ta pati didybė, tas pats pavydas – visos tos ydos įvairiausiais pavidalais eina nuo amžių amžinųjų. Kaip pasikeisti žmogui? Kaip sulaužyti savyje šitą netikėjimą, kad tai jau yra buvę ir iš to galima pasimokyti? Ir kaip priimti kaip atmintį kitų kartų praeitį? Tada turbūt būtų kokybinis kažkoks žmoguje pasikeitimas, kuris žmogų, manau, darytų laimingesniu“, – svarsto jis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.