Kai Skvernelis samprotauja apie save kaip apie apačių atstovą ar net valdovą – jis „elitines viršūnėles“, ko gero, irgi regi pro panašią socialistinio revoliucionieriaus prizmę. Tik ministro pirmininko žodyne elitinių niekšų paradigmą papildo raiškesni antivalstybininkų terminai, Maskvos agentai ar net politinių teroristų sukurstyti mokytojai bei gydytojai.
II
Bet galbūt elitas yra visiškai kas kita? Gal tai gebėjimas smalsauti, noras šviestis ir šviesti, nesididžiuojant „savo šviesumu“. Kalbėti paprastai, kaip J. Mekas – net ir apie sudėtingus dalykus. Ir nenusižeminti iki neapykantos. O turint humoro jausmą ir su tuo susijusią galimybę mėgautis ironija bei autoironija, kuo dažniau rinktis antrąją. „Mes“ kvailai atrodome, o ne konkretus nemėgstamas asmuo, atsidūręs politikoje. Mes pernelyg mažai darėme, kad būtų kitaip. (Arba ne taip tuos darymus darėme.)
Ko gero, empatija, atjauta irgi svarbus elitarinis bruožas. Paradoksalu, bet daugybę elitinių žmonių galima rasti provincijų bendruomenėse, dirbančių paprastus ir tarsi „nematomus“ darbus. Tai svarbiausi mūsų genties žmonės, jungiantys, jaučiantys „mes“ pulsą. Ne tik sureikšmintą „aš“. (Kaip pirmą galvon šovusį pavyzdį paminėsiu Vidą ir Arūną Sniečkus, puikius etnokultūrininkus, gyvenančius ir dirbančius Vilkijoj, Juškų muziejuj.)
Elito savybės puikiai apibūdintos a.a. L.Donskio: „Apibrėždamas demokratiško elito savybes, L. Donskis išskyrė kuklumą (ypač bendraujant su jaunesniais ir žemesnės pozicijos žmonėmis), gebėjimą pažvelgti į save su ironija, gintis nuo moralinio provincialumo ir asmeninių atakų humoru, taip pat, dvasinį aristokratizmą, įpareigojantį vienodai bendrauti su visų sluoksnių žmonėmis.“(pasiskolinta iš P. Gritėno.)
III
Yra ir greito vartojimo valdžios elitas, kai „elitariniais“ staiga ima jaustis į Seimą išrinkti žmonės, nes iki tol jautėsi tokiais nesą. Po to, kai nebeišrenka, tas jausmas prapuola. Bet vos tik išrinkti dažnokai jie puola daryt daugybę radikalių juodai-baltų vertinimų ir apibendrinimų: geras/blogas; patinka/nepatinka, myliu/nekenčiu, jie blogi/aš geras.
Ir kuo labiau žmogus kompleksuotas, įsitempęs, nepasitikintis savimi, tuo liūdniau toks naujųjų lietuvių valdžios elitas atrodo.
Antai, portalas LRT.lt neseniai publikavo sensacingą pokalbį su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku, „valstiečiu“ Dainium Gaižausku. Skaitytoją išsyk pasitinka kvapą gniaužiantis pavadinimas: „Gaižauskas: Karbauskį „suvarė“ dėl Gretos, bet pažiūrėkite, su kuo gyvena kiti lyderiai“.
Toliau tekste tą pačią mintį galima rasti truputį išplėtotą: „Viskas prasidėjo nuo Gretos (Kildišienės – LRT.lt), suvarė Ramūną (Karbauskį – LRT.lt) dėl jos kaip nežinau ką, bet pažiūrėkite į kitus lyderius, pažiūrėkite, su kuo jie gyvena.“
Toks regisi visiškai rudnosiukiškas pareiškimas, kai nežinai ar juoktis, ar verkti. Šiaip ar taip –išvados peršasi dvi. Pirma: Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas nemeluos, jis informuotas ir atviras žmogus, žinantis, su kuo gyvena Ramūnas. Antra: pirmininkas žino ir tai, kad kiti partijų lyderiai gyvena su dar blogesnėmis neištikimumo apraiškomis.
Įdomu, kurios dar partijos lyderis-slapukas gyvena slaptą dvigubą gyvenimą? Gal – G.Paluckas? G.Landsbergis? G.Kirkilas? R.Šimašius? E.Gentvilas? A.Širinskienė?
Nebent Viktoras, bet tas gi jau išsiskyręs ir nušvitęs, tokiam jau viskas galima.
Visgi, gal nacionalinio komiteto pirmininkas padėtų išsiaiškint, nebespėliot – galų gale čia išties „nacionalinės svarbos“ klausimai. Net nesaugu kažkaip.
IV
Pasaka apie kovą su elitu
Nutarė kartą Asilas, kad reikia susidorot su elitu. Pasigalando kanopas, išėjo į mišką ir šaukia:
– Ei tu, elitas ten! Ateini greitai ir gauni į dantis!
O elitas neateina - tyli, lyg į pampersus pridėjęs.
– Ką, baisu! – toliau plyšoja Asilas, kanopomis rausdamas žemę, – taip ir žinojau, baily!
Bet elito ir dabar anei kvapo.
Suprato Asilas, kad jo pastangos bevaisės. Sliūkina namo, kanopas žeme vos pavilkdamas, ir sutinka Rudnosių. Tas ir sako:
– Tu šiandien kažkoks truputį bevaisis... Kas gi nutiko?
– Klausyk, - pakėlė galvą Asilas, – o tu kartais ne elitas?
– Baik tu, aš paprastas miško afroditas, – kuklinosi Rudnosiukas.
– О kur dingo elitas? – dairėsi Asilas.
– Tau ką, varžtelis atsisuko... – ėmė Asilui aiškint Rudnosiukas,–- negi pats nematai, kad Rudnosiukiškėse nesusiformavo nei elitinės manieros, nei elitiniai santykiai... Niekas čia praktiškai nesusiformavo.
Ir baigdamas pridūrė pirštu į akį:
– Nėra čia, Asile, jokio elito... Praktiškai vien tokie kaip tamsta.
– Tada gerai, kad nesusiformavo, – nusiramino Asilas, – nes buvau jau truputį užsikompleksavęs.
Pasakė ir nuėjo savais keliais, kinkuodamas kinkomis. O Rudnosiukas pasuko savais.
Ėjo ir galvojo:
– Susitinki va Asilą, pasikalbi kaip su savu žmogum ir eini sau toliau. Kuo toliau, tuo gražiau eini.