– Šiais metais Vytautui Mačerniui sukaktų 100 metų. Nors tarp gyvųjų nebėra didžiosios daugumos V. Mačernio amžininkų bei artimųjų, kurie jį prisimintų kasdienybėje ar kuriantį eiles, tačiau kalbos apie didį jo talentą vis dar netyla. Kuo poeto eilės aktualios šiandieniniam, dažnai paviršiumi linkusiam bėgti žmogui? Kokiu gyvenimo tarpsniu poeto eilės paliečia labiausiai? Praeities kultūra svarbi?
„Vizijos“, „Sonetai“ pasižymi išskirtine egzistencinio nerimo, o kartu ir dvasinės, intelektualinės minties jėga. V. Mačernio eilės neturi amžiaus – jas skaito, mėgsta, cituoja ir vyresni, brandūs skaitytojai, bet ne mažiau Mačernis mėgstamas ir jaunųjų. Žinoma, gal ir todėl, kad yra įtrauktas į lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinę programą.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas platina marškinėlius su V. Mačernio atvaizdu ir jo citata „Man patiko tik vandenys gilūs...“ Tai, kad šiais marškinėliais labai domisi jaunimas, kad V. Mačernio puslapis feisbuke turi 10 tūkst. sekėjų, – turbūt geriausias atsakymas apie šio poeto eilių populiarumą, aktualumą šiandien.
Poetas Vytautas Stulpinas, daug prisidėjęs, kad Žemaitijos sostinėje Telšiuose stovėtų paminklas V. Mačerniui, yra minėjęs, kad, kai tuometinėje sovietų Lietuvoje išėjo pirmoji V. Mačernio poezijos knyga, kada į Šarnelę pradėjo plūsti minios žmonių, tai poeto mama Elžbieta Mačernienė juos visus taip pasitikdavo: „Vakalee, Vytauts viel gyvs“.
Tad štai ir 2021-aisiais galime drąsiai sakyti: „Vytauts gyvs“! O šių dienų skubantį, chaose ir išoriniame triukšme paskendusį žmogų gali sustabdyti ne tik Mačernio eilės, bet poezija apskritai. Ir tas stabtelėjimas yra būtinas.
Itin dėmesinga buvo Vytautui jo karta, iš kurios susiformavo žemininkų poetinė programa. 1951 metais JAV poetai išeiviai išleido programinę knygą „Žemė“, kurioje išspausdinta ir V. Mačernio, palaidoto gimtinės kalnelyje, eilėraščių. Tai buvo lyg ženklas, kad Vytautas savo eilėračiais liks gyvas. Taip ir yra. Skaitomas, deklamuojamas, dainuojamas.
Manau, kad nuoširdžiausiai į šį poetą reaguojama jaunų, lyg atsiliepiama į meilę, nerimą. liūdesį, į neišnykstančius klausimus. Ir į džiaugsmą gyventi, tiesiog gyventi: „Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku...“ Įtraukti kūrybą į gyvenimo jausmą ir prasmę. Jausti likimą ir netgi jį provokuoti. Išdidinti save – lyg kokiame stebuklingame veidrodyje: „Aš esu karalius. Man palinksminti mergaitės / Nuogos rūmuose baletą šoka“.
Kvietimas gyventi „dūžtančiose formose“
– Šiandien atsigręžę į V. Mačernio kūrybą susimąstome, kokia asmenybė jis buvo – mąstytojas, filosofinis poetas ar meilės kankinys?
– Ž. Kolevinskienė: „Meilės kankiniu“ Mačernio nepavadinčiau, bet kad jam labai svarbi buvo filosofija, neabejotinai veikusi ir jo rašymą, – tikrai taip.
– V. Daujotytė: Jaunas žuvęs, o jau asmenybė, savitos pasaulėžiūros, brandintos egzistencijos filosofijos, literatūros, kūrybos, didžio prisirišimo prie gimtinės, savųjų. Mąslios prigimties – mėgęs klajoti po Žemaitiją, vaikščioti, čiuožti slidėmis, važiuoti rogėmis, vienas vaikštinėti po Vilnių, kurį laiką dirbęs gidu, vedžiojęs ekskursijas, dažniausiai į Gedimino kalną. Ir gilios meilės žmogus, be abejonės, patyręs ir mylinčiojo kančių. Kad žmogus, ypač toks jaunas, galėtų būti kūrybingas, visa turi būti viena, vienis.
– Ar V. Mačernį būtų galima pavadinti vienu geriausiai atvaizduojančių savojo „aš“ ieškojimų motyvą? „Mes nežinome kaip, kuo būdu: / Bet vien ieškantį glosto švelniai / Po gilių abejonės naktų / Purpuriniai tiesos spinduliai“ / <...> (13 Rudens sonetas).
– Ž. Kolevinskienė: Poezija savo esme yra ieškanti, klausianti. Bet tai, kad tokį intensyvų savieškos kelią poetiniuose tekstuose įprasmino jaunas kūrėjas, – yra labai svarbu. Mačerniui neteko išgyventi egzilio, tačiau būtent iš jo poezijos sėmėsi įkvėpimo ne tik kiti žemininkai, bet ir vėlesnių kartų poetai. Skaitytojus veikė ir tebeveikia ir poeto užfiksuotas egzistencinis nuovargis, ir kvietimas gyventi „dūžtančiose formose“.
– V. Daujotytė: V. Mačerniui būdinga gili introspekcija – kalbėjimasis su savim, pastanga save pažinti. Jis buvo atviras didžiajam nežinau. Daug skaitė, ypač filosofinių veikalų, filosofija buvo ir jo studijų svarbiausia dalis, rašė literatūrinį dienoraštį. Jo laiškai mylimajai (Bronei Vildžiūnaitei) priklauso lietuviškajai meilės laiškų klasikai. Vertimai rodo dideles galimybes įeiti į kito kūrybą, ją perteikti lietuvių kalba. Poeto „aš“ yra kūrybinių galių sutelktis, tik nereikia jo suprasti paraidžiui, biografiškai. „Aš“ yra sukurtas, susikurtas „sielos paveikslas“.
Tragiški likimai dramatiškame laike
– V. Mačernio šeima – tragiško likimo. Jo brolis partizanas žuvo miške, motina išsiųsta į lagerį. Paties V. Mačernio gyvenimas trumpas – mirė nesulaukęs 24-erių, gyvybę Žemaičių Kalvarijoje pakirto rusų tanko paleisto užtaiso skeveldra. Jis spėjo patirti karo baisumą, išgyventi ne vieną netektį – mylimos močiutės, bendraklasės – sudėtingi išgyvenimai. Į kokius poeto biografinius faktus šiandien verta pažvelgti naujai, kitomis akimis?
– V. Daujotytė: Neturėtume poetų likimuose siekti tik kaip nors atskleidžiamo naujumo, juolab – ieškoti kokių sensacijų. Dėl jų dažnai iškraipome faktus. Kūrėjų paslaptis reikia mokytis pagerbti.
Apskritai – žmonių likimai verti atsargumo, pagarbos. V. Mačernio šeima pažymėta tragiškų ženklų. Pradedant tėvu – buvo mirtinai subadytas buliaus. Ir brolių nelengvi likimai, ir motinos, sesers.
Kas apie 1962-uosius matė Vytauto gimtinę, kurioje dar gyveno giminės, nebegalėjo pajusti tos didelės, senos žemaičių sodybos, kaip ir kokio mažojo dvaro, alsavimo, tokio gyvo Vytauto poezijoje.
Kolchozinė „tvarka“ visur: pusiau nugriautas namas, apleistas, išlaužytas, išvažinėtas sodas...
Trumpai tegyvenęs Mačernis jautė nugyvenęs daug – gal tai ypatingai intensyvi branda, leidusi ištarti: „Aš, dar tik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius, / jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus“.
Svarbus akcentas – Mačernis savo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra buvo Vakarų žmogus, bet tas netrukdė jam mokytis rusų kalbos, skaityti Tolstojų ir Dostojevskį, apie juos rašyti („Tolstojaus ir Dostojevskio menas“).
Buvo atviras mirčiai – daug apie ją mąstė. Parašė eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“, kuris prasideda taip: „Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko, / Kas nesuteiktų liūdesio gilaus“.
Paties Vytauto žuvimo aplinkybės neaiškios. Vienintelis buvo tas sviedinys, kurio skeveldra pakirto poetą. Taip, ilgai neištarta, kad poetas traukėsi iš okupuojamos Lietuvos, kad buvo su savim pasiėmęs rankraščius, brangiausią savo turtą, kad turėjo susitikti su draugu. Nesusitiko. Nepasitraukė. Liko kalnelyje, kurį, beje, ir jo tėvas buvęs pasirinkęs amžinam poilsiui.
Karo metais Mačernį lydėjusi sudėtingų išgyvenimų drama įamžinta ir Aldonos Ruseckaitės biografiniame romane apie V. Mačernį „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), kuriame, remiantis Mačernio laiškais sužadėtinei B. Vildžiūnaitei rekonstruojami jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, skleidžiasi kūrybos psichologija.
Tačiau mažiau žinoma yra kita, ne dramatiškoji, o linksmoji Mačernio charakterio pusė, nes mes dažnai jį įsivaizduojame tik kaip „amžiną liūdnojo vaizdo riterį“, bet juk tai buvo jaunas žmogus, studentas.
Yra užrašytas įdomus, šmaikštus jau minėto poeto K. Bradūno atsiminimas iš linksmosios kūrybingų studentų buities ir būties. 1939 metais, baigęs Telšių gimnaziją, Mačernis atvyko į Kauną ir Teologijos-filosofijos fakultete pradėjo gilintis į anglų kalbą ir literatūrą.
Abu bičiuliai susitikdavo toje pačioje ateitininkų meno draugijoje „Šatrijoje“, susitikdavo ir garsiajame Čepurkos restorane Kaune.
Pelnęs pripažinimą įtikėjo savo talentu
– V. Mačernis – Vinco Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų literatų kartai – nepakluso privalomos ideologijos nuostatoms. Savo kūryboje išvengė tiesmukumo – okupuoto krašto situaciją įvilko į „į gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų“. Vidinio pasipriešinimo formulė – toks ir yra tikrasis kūrėjų vaidmuo?
– V. Daujotytė: Taip, ateitininkas, „Šatrijos“ bendrijos narys, V. M. Putino studentas. Putinas pirmasis Mačernį kaip poetą ir įvertino – atvirai, džiaugdamasis, kad tai ir esanti tikra poezija. Su ideologijos prievarta tiesiogiai nesusidūrė, pirmoji okupacijos banga trumpa, Lietuvai atgavus Vilnių, persikėlė į Vilniaus universitetą – ir tai jam buvo labai svarbu. Lyg senojo universiteto dvasia, Vilniaus senamiesčio linijos būtų atitikusios jo sielos ir kūno konfigūracijas. Tai įstabiai perteikta A. Nykos-Niliūno esė „Nevermore“.
– Ž. Kolevinskienė: Iš tiesų aš tą kartą pavadinčiau vidinio įsipareigojimo karta. Ir jai priklausytų ir V. Mačernis, ir K. Bradūnas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas ir daugelis kitų. K. Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ne kartą yra ištarusi: „Klausiau, tėte, iš kur tu turi tiek energijos? Jis atsakė: „Dirbu už savo žuvusius draugus – Vytautą, Bronių, Mamertą“. Tie draugai, ko gero, visą laiką jam už nugaros stovėjo. Vis svarstydavo, ką jam patartų V. Mačernis, B. Krivickas ar M. Indriliūnas. Kalbėjosi su jais visą gyvenimą“.
O Jūsų paminėtas V. M. Putinas buvo labai svarbus Mačernio kūrybinėje biografijoje – mokytojas, dėstytojas, literatūrinis vedlys.
1943 metais, kai jau buvo baigęs savo Vizijų ciklą, Mačernis kas antrą penktadienį dalyvavo Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete rengiamoje literatūrinėje popietėje, kur, perskaitęs savo „Septintąją Viziją“ (beje, Mačernis buvo puikus skaitovas), sulaukė audringos, išskirtinai teigiamos Mykolaičio-Putino reakcijos: „Va, tai tikra poezija ir tikras poetas...“.
Bradūnas atsiminimuose mini, kad „šitas Mykolaičio-Putino pripažinimas Mačerniui buvo tada didelė paguoda ir galutinis įtikėjimas savo talentu. Tai buvo lyg pats brangiausias atpildas jam už tai, ką ligi tol buvo parašęs. Mačernis turėjo pasijusti Vilniuje nemirtingas ir išdidus, kur jo poezija laimėjo tokį milžinišką minios ir drauge kone didžiausio anuometinio mūsų literatūros autoriteto pripažinimą“.
– Ligi 1970-ųjų V. Mačernio poeziją buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje – ką prarado tuometiniai žmonės?
– Ž. Kolevinskienė: Tuo metu draudžiama buvo publikuoti ne tik V. Mačernio eilėraščius, bet ir visų, 1944 metais pasitraukusiųjų į Vakarus nuo sovietų okupacijos kūrinius. Taigi buvo prarasta, nežinoma didžioji dalis mūsų literatūros lauko, dalis lietuvių literatūros istorijos.
– V. Daujotytė: O ką publikuoti? Rankraščių pluošteliai, nuorašai, kaip brangi relikvija saugoma artimiausių – vienas išsamiausių nuorašų išsaugotas Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, taip pat įspūdingo likimo žmogaus; jai, dar Panevėžio gimnazistei, Salomėja Nėris pranašavo poetės likimą.
Rankraščiai, kuriuos poeto sesuo buvo užkasusi daržinėje, sudrėko, sunyko. Bet jau 1947 metais Romoje išleistos „Vizijos“, o 1961 metais Čikagoje – „Poezija“.
Kad leidžiama „ten“, buvo didžiausias stabdis bandyti publikuoti Lietuvoje, bet 1966 metų „Poezijos pavasaryje“ Vytautas Kubilius skyriuje „Iš literatūrinio palikimo“ sugebėjo paskelbti pluoštą V. Mačernio eilėraščių.
Durys buvo praveros. 1970 metais išėjo itin svarbi rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“ – ir ją parengė V. Kubilius. Poezija nėra prarandama – ir slapčiausiais keliais ji pasiekia tuos, kuriems yra reikalinga.
„Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę...“
– Gimtiesiems namams poetas skyrė daug dėmesio – tame buvime įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“. Tai visų mūsų vidinė jėga? Būdinga lietuvių tautai?
– V. Daujotytė: Taip, teisinga mintis – V. Mačernis sukūrė stiprią prigimtųjų namų, žemdirbių sodybos poetinę viziją. Jos centras ir yra cikle „Vizijos“, kuriame pasiektas aukščiausias šio poeto kūrybos taškas. Nuo ramaus konstatavimo „Antroje“ („Žinau, kad žemėje yra vieni namai...“) iki poetizuoto sodybos vaizdo „Šeštoje“ („Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas...“) iki pranašystės „Septintoje“: „Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę...“.
– Ž. Kolevinskienė: Gimtieji namai Mačernio poezijoje yra Visatos centras. Ir to centro branduolys yra Senolė. Muziejininkas Alfas Pakėnas, kalbėjęsis su poeto seserim Valerija Šilinskiene, yra pabrėžęs, kokia svarbi Vytautui buvo namų erdvė: užlipęs ant gimtųjų kalvelių, mąstydavo, ten ir rašydavo. Todėl šiandien mėgstamiausiose poeto vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras – V. Raštikis). Akmeninės plokštelės su eilėraščiais mini Mačernio svarbiausias vietas: Šarnelė, Piliakalnis, Mileikos ežeras, gandralizdis miške ant girios kalno…
„Aš pažinau karalių tavyje“ – taip užrašyta ant Mačerniui skirtos skulptūros. O pati skulptūros idėja – aliuzija į V. Mačernio poezijos knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“.
Žemaitės gimnazijoje (tuo metu – M. Valančiaus gimnazija), šalia kurios esančiame parke ir stovi paminklas, mokėsi poetas. Čia yra likusi V. Mačernio klasė. Dabar joje ant sienos kabo poeto bareljefas, literatūros laukui svarbią vietą primena lentelė ant klasės durų su poeto vardu, Mačernių šeimos nuotraukos klasės stende.
Besimokydamas šioje gimnazijoje V. Mačernis pajuto savo kūrybines galias, išgyveno pirmąją meilę. Į gimnaziją jis atvyko iš Sedos progimnazijos. Mokydamasis gimnazijoje Telšiuose, dar mokė ir kitų vaikus, taip užsidirbdamas pragyvenimui.
Šios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Pabrėžienė papasakojo įdomų įvykį iš pažinties su V. Mačernio bendramoksle Elena Daumantaite-Baltrušaitiene, gyvenusia JAV, ir jos dukra Karile Baltrušaityte, dabar jau sugrįžusia į Lietuvą (apie p. E. Baltrušaitienės daugialypę veiklą JAV buvo rašyta 2008 m. balandžio 12 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede).
Ponios Elenos dukra Karilė, gimusi Amerikoje, gyveno netoli Los Andželo (JAV). Į jos kaimynystę atsikėlė gyventi meksikiečių šeima. Pagal vietinį paprotį kaimynai kviečiasi vieni kitus į namus susipažinti. Kai ji, gavusi kvietimą, atėjo į kaimynų meksikiečių namus, – apstulbo: jų namuose ant sienos kabėjo didelis V. Mačernio portretas!
– Galima sakyti, kad šiandien visi esame atsidūrę, kaip V. Mačernis pavadino – „po ūkanotu nežinios dangum“. V. Mačernio vizijos – pasivijo šį laiką?
– V. Daujotytė: Ūkanota nežinia nuolat apgaubia žmoniją. Prašviesėja, nusigiedrija dangus , ir vėl kokia neganda. Žmonės turi būti tam pasiruošę. Profesorius Balys Sruoga, lyg rengdamas savo sielą Štuthofo kankinystei, ir studentams kartojo filosofą F. Nietzsche; statykite namus ant Vezuvijaus, mokykitės gyventi pavojuje...
Tos pačios moralinės filosofijos atgarsis ir V. Mačernio eilėraštyje „Pavargimas“: „ Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose, / Pasauli, man prasmingas ir gražus“. Eilėraščio epigrafas: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“.
Pasaulio prasmė ir grožis – amžini. Mirtingo žmogaus amžinas gal tėra tik pasiryžimas – prasmingai gyventi ir „dūžtančiose formose“. Ir tai iš šimtamečio V. Mačernio. Ir mūsų dienoms ūkanotoms.
Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui (MLLM), pasidalinusiam savo fondo vaizdine medžiaga. MLLM šiemet gavo Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir įgyvendins Vytauto Mačernio metams skirtą projektą „Trumpas gyvenimas ryškiai atminčiai“. Muziejaus fonduose saugomas įdomus ir vertingas poeto palikimas, tad vykdant projektą bus išleistas V. Mačerniui skirtas leidinys, parengta edukacinė paroda, vyks „Vizijų“ skaitymai, bus pristatyta aktorės ir režisierės Virginijos Kochanskytės sukurta speciali literatūrinė programa, organizuojama mokslinė konferencija.