Iki Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo laiko lieka vis mažiau, dėl jam skirtų renginių diskusijų vis daugiau, ypač po to, kai pasikeitė valdžia. Na, o dėl sostinės Lukiškių aikštės ginčai ir svarstymai, ką daryti su šia erdve ir kokia galėtų būti jos paskirtis, tęsiasi nuo 1991-ųjų, kai buvo išmontuotas ten stovėjęs Leninas. Keitėsi valdžios ir sprendimai, skelbti konkursai, rinkti laimėtojai, švaistyta kūrybinė energija ir lėšos. Noras buvo reprezentacinės erdvės, tačiau, ką ir kaip ji turėtų įprasminti, atsakymo ieškoma jau keliolika metų.
Prieš ketverius metus surengtas konkursas, kuriame išrinktas geriausias projektas Lietuvos laisvės kovotojų atminimui Lukiškių aikštėje įamžinti – Rolando Paleko „Ramybė“, tačiau jo dėl prieštaringų visuomenės ir ekspertų vertinimų nuspręsta atsisakyti. Iš mirties taško pajudėta šią vasarą – parengus planą, aikštę imta tvarkyti. Tačiau ką daryti su paminklu, kurio vieta projekte numatyta, o valdžios institucijos neskelbia jam konkurso?
Nesulaukę nei vyriausybės, nei Vilniaus valdžios sprendimų, koks paminklas turėtų atsirasti vasarą pradėtoje tvarkyti Lukiškių aikštėje, ir teigdami, kad valstybės institucijos pagal viešuosius pirkimus jau nebespėtų paskelbti konkurso ir projekto įgyvendinti iki 2018-ųjų vasario 16 d., iniciatyvos ėmėsi visuomenininkai – Vyčio paramos fondas paskelbė Vyčio paminklo konkursą ir renka jam lėšas. Aikštės sutvarkymo architekto Gintaro Čaikausko teigimu, Vyčio skulptūra tiktų prie dabartinio aikštės sutvarkymo projekto, todėl ten siūlo statyti būtent Vytį. 13 – tiek Vyčio paminklo projektų pateikta konkursui, Karininkų ramovėje surengta jų ekspozicija ir viešas aptarimas.
„Kadangi nebuvo skirtas biudžetas 100-mečio programoje, tai skelbiant viešuosius pirkimus neįmanoma pastatyti iki 2018 m. vasario 16 d. Mums kilo idėja, kad tai gali padaryti visuomeninė organizacija, nes ji laisvesnė priimdama sprendimus. Problema – tik finansinė. Mes paskaičiavome, kad tai gali kainuoti pusę milijono eurų, – verslas ir žmonės nesunkiai sudėtų tą sumą. Tai būtų mūsų visuomenės dovana valstybei. O kas yra valstybė? Tie patys žmonės“, – teigia Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas.
Vyčio paminklo idėjai pritaria ir šio fondo bei projektų vertinimo komisijos narys, istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, bet jis atkreipia dėmesį, kad tokios svarbos projektas neturėtų būti tik visuomeninė iniciatyva, o valstybės prioritetas.
„Vytis reikalingas toje aikštėje dėl kelių motyvų. Jis gali simbolizuojanti kovas nuo sukilimo iki partizanų, o kartu apjungti tris Lietuvos valstybes: Vytautinę ir senąją Lietuvą, LDK, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą. Man tai būtų labai prasminga ir aš labai džiaugiuosi, kad Vytis atsirado kaip idėja. Tiesa, nelabai suprantu, kodėl tai turi būti visuomeninė iniciatyva. Tai – valstybės tapatybės ženklas. Manyčiau, kad kažkuriuo momentu [šią iniciatyvą] turėtų perimti valstybės asmenys“, – sako A. Bumblauskas.
Daug priekaištų projektui išsakė dailininkas, heraldikos specialistas Arvydas Každailis. Jo teigimu, tai, kas daroma Lukiškių aikštėje, reikia stabdyti. Į kvadratinę aikštę, anot jo, įvedama asimetrija, kita vertus – kaip galima skelbti konkursą heraldikos objektui, kuris negali būti didelė skulptūra?
„Mano esminis priekaištas aikštės projektui toks: jei pasirinkta aikštė kaip valstybės herbo simbolika, tai pirmiausia herbe yra baltas raitelis, antra, jei tai simbolis valstybei valstybės aikštėje, tai turi būti aukštai, trečia, jei tai kvadratinė aikštė su aiškiu centru, nesvarbu, kad ten stovėjo Leninas, tai yra centras ir turi būti vertikalė, ant kurios – valstybės idėja, valstybės herbas.
Labai nenorėčiau, kad mes išrastume dar vieną dviratį, kuris išrastas. Jau turim tų dviračių prieš M. Mažvydo biblioteką ir Seimą – Kristoforą. Pagaliau – Gedimino paminklas. Na, nevaizduojamas kunigaikštis – miesto tvirtintojas – nulipęs nuo žirgo. Tokių klaidų nereikia daryti. Mes esame Europoje, tradicijos seniai susiklosčiusios. Mes galime tik įnešti savo nacionalumą, savo herojus“, – tvirtina dailininkas A. Každailis.
„Vienintelis klausimas – kad mes priimtume teisingą sprendimą, kad nepastatytume vidury aikštės operetinio Vyčio, negrįžtume į XIX a., bet kartu paliktume vietos ir XXI a.“, – sako architektas Algirdas Kaušpėdas.
Miesto meras šį konkursą vadina nesusipratimu ir sako, kad jį turėtų organizuoti valstybės ar savivaldybės institucija.
„Kol kas Lukiškių aikštė Vyčio fondui nepriklauso ir niekam nedeleguota tokia teisė. Tai, kas dabar vyksta, pavadinčiau nesusipratimu – tokio dalyko neturėjo apskritai būti. Kas dėl to kaltas – tai buvusi vyriausybė. Aš asmeniškai šnekėjausi su buvusiu ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi ir sakiau: klausykit, gerbiama vyriausybe, skelbkit konkursą, mes deleguosime savo žmones, nes tai turi būti oficialus valstybės institucijos su visuomenės įtraukimu konkursas.
Sakėme: jei vyriausybė nenori skelbti, mes, kaip miestas, paskelbsime tą konkursą, įtrauksim ir visuomenės atstovus. Tai miesto žemė, miesto teritorija ir toks konkursas gali vykti. Bet vyriausybė taip ilgai vilkino, kol galiausiai paskutiniame etape tokią tarsi žalią šviesą davė fondui paskelbti konkursą, kas yra labai keista“, – teigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad Vyčio paramos fondo idėja gera, tačiau nereikėtų forsuoti ir stengtis jį būtinai pastatyti konkrečiai datai – kitų metų Vasario 16-ajai. Nereikia statyti bet ko, kad tik kažkas būtų pastatyta.
„Aš sutikčiau su tuo, kad nereiktų forsuoti, nereiktų stengtis bet kokiu atveju 100-mečiui padaryti. Daug kietųjų projektų 100-mečiui rengiama, bet, aš manau, klaida, kad per kietuosius projektus, per objektus bandoma įprasminti jubiliejų. Kita vertus, pati aikštė sutvarkoma ir, jei ji bus mėgstama žmonių, jei ji tarnaus svečiams, gal [gali būti] sprendimas, kad iš viso nieko nereikia statyti, palikti tai žmonėms. Bet tai ne man spręsti, manau, kad vyriausybė, miestas bus atviri diskusijoms“, – svarstė R. Karbauskis.
Komisija geriausią projektą ketina išrinkti Vasario 16-ąją. Tačiau, ar Vytis iškils Lukiškių aikštėje, tebelieka neaišku.