Gal tik iš pirmojo žvilgsnio opera ir baletas su kino pasauliu neturi nieko bendra. Iš tiesų, nesunkiai galime rasti kino filmų, kuriuose kulminacija įvyksta būtent operoje. Lygiai taip pat kino kūrėjų pėdomis sekanti opera savo scenoje kuria muzikines sėkmingų filmų versijas. Sklinda legendos apie tai, kad intymių, kamerinių filmų režisierius Ingmaras Bergmanas buvo nepaprastas operos gerbėjas. Jis pats režisavo operą-filmą „Stebuklingoji fleita“, kurį pirmą kartą parodė savo privačiame kino teatre – senoje klėtyje Faro saloje, rašom pranešime žiniasklaidai.
Vertės pliusas – ypatinga erdvė
„Subtilus autorinis kinas yra kūryba, ji dera kiekvienoje erdvėje, leidžiančioje jai skleistis. Tai gali būti Nacionalinė filharmonija, Šiuolaikinio meno centras, MO muziejus, Radvilų rūmai ar visų mūsų mėgstamas Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“, – įsitikinęs dailininkas, filosofas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas. Jis pats pasirengęs iš operos ložės stebėti naująjį prancūzų režisieriaus Leoso Caraxo kino kūrinį „Anetė“, pasakojantį sukrečiančią stand-up komiko, kurį vaidina aktorius Adamas Driveris, ir operos solistės, kurią įkūnija aktorė Marion Cotillard, istoriją.
Vilniaus Radvilų rūmuose įsikūrusio Dailės muziejaus vadovą ne tik kine žavi talentingas seno ir modernaus derinys. Jis galėtų vardinti ir vardinti netikėtas vietas, kuriose rodomos įdomiausios šiuolaikinio meno kolekcijos. Pastarųjų dviejų dešimtmečių išskirtiniu įvykiu A. Gelūnas drąsiai vadina po pasaulį keliaujantį Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės operos-performanso „Saulė ir jūra“ pastatymą Vilniuje, buvusiame miesto taksi parke.
„Tai buvo nuostabus šiuolaikinio meno kūrinys, kuriame susijungė baugus, šulininis betoninis pastatas ir trapus, subtilus kūrinys, perteikiantis svarbią, vartotojų visuomenei skirtą žinią. Turėjau laimės šį kūrinį matyti Venecijoje, įkurdintą karinio laivyno sandėlyje, tačiau, tai, ką pamatėme Vilniuje, buvo absoliučiai tobula. Nė viena kita erdvė, kurioje buvo rodomas šis kūrinys, neprilygo šiai erdvei, taksi parkas tiesiog nurovė stogą“, – teigia A. Gelūnas.
Jis neabejoja, kad erdvės ypatingumas bet kuriam kūriniui prideda vertės. Net jei tai – mokyklos sporto salė. Kai joje susirenka talentingi kūrėjai, ji virsta tobula ir autentiška scena pastoralinei meilės operai.
„Tokia opera buvo pastatyta praėjusiais metais Neringoje, Georgo Friedricho Händelio (1685–1759) operos „Acis ir Galatėja“ pastatymui pasaulinio garso menininkus čia subūrė neringiškė operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė ir legendinis senosios muzikos atlikėjas, britų klavesinininkas ir dirigentas Trevoras Pinnocko. Atrodo, kokia beprotybė – opera sporto salėje?! Tačiau iš ten išsinešiau pakilų pojūtį, muzika skambėjo puikiai, dainavimas buvo kokybiškas“, – pasakoja A. Gelūnas, įdomias, netikėtas ir itin modernias erdves kuriantis ir Radvilų rūmuose.
Kinas operoje? Skamba viliojančiai!
Tai, kad šiuolaikinis menas ir dabartinis laikas nebepaiso taisyklių, kviečia ieškoti įdomių erdvių, kuriose atsiskleistų kūrėjų sumanymai, patvirtina ir „Auksinio liūto“ laimėtoja, kompozitorė L. Lapelytė: „Spektakliai vyksta ne tik teatre: mes koncertuojame baseinuose, rengiame pasirodymus garažuose. Erdvės stipriai prisideda prie turinio, tampa jo dalimi. Pritaikyti erdvę savo sumanymui kūrėjui yra įdomus iššūkis“.
„Kinas – operoje? Skamba labai viliojančiai“, – šypsosi kino ir teatro aktorė, nacionalinės premijos laureatė Nelė Savičenko. Ji visiškai tikra, kad meno kūrinio gražūs rėmai nei geresniu, nei blogesniu nepadaro, o žiūrovai visada randa savo mėgstamas vietas ir mėgstamus filmus. „Kanų kino festivalyje filmai rodomi įvairiose salėse, tačiau ne jos lemia festivalio jausmą. Nuostabu, kai kinas išeina į miestą, naktimis rodomas gatvėse ir aikštėse. Erdvė, komfortas svarbu, tačiau kartais ilgiau išlieka emocija. Gal nebūsiu labai populiari, tačiau iki dabar prisimenu prieš daugybę metų vykusį festivalį laive. Mes plaukėme iš Odesos, laivas sustodavo uostuose, nedideliuose miesteliuose vyko filmų premjeros. Neprisimenu nė vieno kino teatro, užtat gerai pamenu žmonių minias, džiaugsmingus šūksnius, šiltus sveikinimus“, – prisiminimais dalijasi N. Savičenko.
Kino nuotaikai – puodelis karšto šokolado
Iš Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos geriausio filmo apdovanojimą Lietuvai parvežęs „Piligrimų“ kūrėjas, kino režisierius Laurynas Bareiša Venecijos ir San Sebastiano kino festivaliuose filmus yra žiūrėjęs ir kino, ir teatro, ir operos, ir koncertų salėse. Venecijoje kino salės įrengtos buvusiame kazino pastate, Lido saloje. „Kiekviena tokia erdvė, jei garsas ir projekcija yra tinkami, tampa įsimintinu, išskirtiniu įvykiu“, – sako kino režisierius. Jis irgi sutinka, kad įdomesnė erdvė kinui prideda vertės. Juk kartais nuotaiką sukuria puodelis karšto šokolado, taurė vyno ar minkštesnė, nei įprasta kino teatre, kėdė.
„Kino pavasaris“ L. Bareišai jau daugybę metų yra laukiamas įvykis, gera proga pamatyti filmus, kurių įprastuose kino teatruose nepamatysi. Kino kūrėją žavi plati filmų geografija, netikėtos temos.
„Devintoji salė – mano mėgstamiausia, – prasitaria. – Joje galėčiau žiūrėti visus filmus iš eilės, net nepažiūrėjęs treilerių. Žinau, kad ten manęs laukia įdomi kino forma ir netikėtos patirtys“. Paprastai po dvidešimt filmų per festivalį peržiūrintis kino režisierius šiais metais tikisi pažiūrėti jų perpus mažiau. „Pasikeitė šeimos situacija“, – juokiasi ir priduria, kad bene labiausiai laukiantis danų režisieriaus Joachimo Triero filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ ir Leoso Caraxo „Anetės“, kuriuos bus galima pažiūrėti didžiuliame ekrane Operos ir baleto teatre. Sako, bus įdomu pamatyti ir režisierių, su kuriais susipažino svarbiausiuose Europos kino festivaliuose, darbus – serbų režisieriaus Marko Grba Singho filmą „Tvirtovė“, režisieriaus iš Bolivijos Kiro Russo filmą „Didysis judėjimas“ ir Berlyno festivalio filmą nugalėtoją, režisierės Carlos Simon darbą „Alkarasas“.
Pabėgimas pas Jo Didenybę Kiną
Į kiną dešimčiai dienų išeiti pasirengusi ir atlikėja, kūrybininkė bei visuomenininkė Dovilė Filmanavičiūtė. „Esu iš tų prisiekusių „Kino pavasario“ fanų, kurie į kino teatrą įeina ryte ir išeina vakare. Šiemet jaudinuosi, nes, kaip žinia, festivalis porą metų vyko nestandartiškai, galėjau sau ramiai ištisas naktis spoksoti filmus pataluose. Šiais metais sūnus ūgtelėjo, jau nemiega, kur padėtas, tad turėsiu iššūkių dingti. Tikiuosi, jiedu su tėvu manęs iš namų neišmes – gi abu puikiai žino, koks svarbus man yra Jo Didenybė Kinas“, – kaip visada šmaikštauja Dovilė.
Beveik dešimtmetį egzistuoja jos suburtas „Normalių bobų“ judėjimas. „Šiais metais normalios bobos eis out į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, žiūrėsime prancūzų režisierės Céline Sciamma'os filmą „Mažytė mama“ ir pirmosios išmėginsime tokią unikalią patirtį. Jau ieškau spintoje gražiausios suknelės, jau ant liežuvio galo jaučiu karšto šokolado legendinį skonį, jau mano artimiausių bobų šutvė suderino laisvą sekmadienio vakarą. Negana to, laukiame ir ukrainiečių moterų. Jas į „Mažytę mamą“ kviečiame nemokamai, tereikia turėti asmens dokumentą“, – primena Dovilė.
Emocijų Lietuvos operos ir baleto teatro rūmuose bus užtektinai. Festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovus kviečia į išskirtines filmų peržiūras netradicinėje erdvėje. Nuo kovo 27 iki 30 dienos LNOBT bus rodomi didžiojo ekrano verti ir pasaulyje pripažinimą pelnę filmai: nuo šių metų Kanų kino festivalį atidariusio kultinio prancūzų režisieriaus Leoso Caraxo ir grupės „The Sparks“ miuziklo premjeros iki nebyliojo filmo visai šeimai su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.