Prieš trejus metus vykusi XV trienalė išryškino istorinį lietuvių tapybos matmenį, mėginta gręžtis į jos šaknis. Ekspozicijoje autorių darbai buvo grupuojami pagal pagrindinius lietuviškos tapybos stilius ir mūsų dienas pasiekusias jų interpretacijas. XX amžiaus klasikai neretai atsidurdavo vėlesnių jų sekėjų apsuptyje.
Naujoji trienalė į praeitį nesidairo. Ji siekia atskleisti naujausias tapybos tendencijas Lietuvoje, Vidurio Europos šalyse ir Skandinavijoje. „Trienalės lankytojai pamatys, kokia tapyba dominuoja šiomis dienomis, kas rodoma meno mugėse, kokie darbai tampa garsiausių muziejų nuosavybe“, – kalbinamas DELFI, teigė trienalės tarptautinės parodos kuratorius dailininkas Linas Liandzbergis.
Dėl šios priežasties, pasak kuratoriaus, trienalėje dalyvauja gana daug jaunų autorių. Rengėjų dėmesio nusipelnė ir dar studijuojančių tapytojų kūriniai.
Šiųmetę trienalę sudaro trys pagrindiniai renginiai. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Nomadiški vaizdai“. Čia bus galima susipažinti su kuratoriaus sumanymais ir jo pasirinktais kūrėjais.
Tą patį vakarą galerijoje „Cechas“ (Vytenio g.) bus pristatytas projektas „Beveik realybė“, kurį specialiai trienalei sukūrė ukrainiečių menininkas Rustamas Mirzojevas.
O gruodžio 1 dieną Kauno paveikslų galerijoje duris pravers Lietuvos šiuolaikinės dailės paroda. 29 jos dalyvius atrinko tapytojas, dėstytojas Arvydas Šaltenis, meno istorikė, kuratorė Milda Žvirblytė, meno istorikė, kritikė Aistė Paulina Virbickaitė ir tapytoja Eglė Gineitytė.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje siekiama lietuvių žiūrovus supažindinti su ypač skirtingas ir modernias tapybos strategijas naudojančiais užsienio menininkais. „Čia atsiskleis naujausia tapybos kalba: pačios įvairiausios technikos, šiuolaikiškos amato, formos, siužeto interpretacijos, suprantama, nepaliekant tradicinės tapybos teritorijos“, – pabrėžė „Nomadiškų vaizdų“ kuratorius.
Šioje parodoje bus ir lietuvių. L. Liandzbergis rinkosi tuos, kurių darbai labiausia komunikuoja su užsienio svečių kūryba. „Man buvo svarbios jų sąsajos, kartais išorinės, kartais – vidinės“, – teigė jis.
Tokia kuratoriaus idėja lėmė ir eksponavimo būdą, parodos architektūrą. Dialogą mezgantys darbai muziejaus erdvėje sudaro atskiras sekcijas, „saleles“. Todėl ekspozicija virto labirintu, per kurį žiūrovai, lyg nomadai, keliauja kaupdami šiuolaikinės tapybos įspūdžius. Parodos kuratorius neprimeta savojo kelionės maršruto, nėra ir jokios hierarchijos, svarbesnių ir mažiau reikšmingų centrų.
„Kiekvienoje tokioje salelėje gali išaugti naujas tapybos daigas, kuris ateityje galbūt virs svarbia šaka, kryptimi. Noriu pabrėžti, kad nebūtinai tik Venecijos bienalė turi diktuoti pasaulio tapybos madas. Naujos tendencijos, nauji daigai, įdomūs procesai gali atsirasti ir mažesnėse šalyse“, – tvirtino L. Liandzbergis.