„Žaibo laukymė“ – įtraukiantis pasakojimas apie tėvus ir sūnus, apie mažo miestelio kivirčus ir įvykius, kurie visam laikui pakeičia žmogaus gyvenimą. Orora – mažas miestelis, įsikūręs Minesotos sengirėse Geležies ežero pakrantėje. 1963 metų vasarą dvylikamečiui Korkui OʼKonorui – tai visas pasaulis, kurį pažįsta kaip savo penkis pirštus. Tačiau miško laukymėje jis aptinka medyje kybančius palaikus, ir tada prasideda virtinė įvykių, kurie priverčia suabejoti viskuo, kas tame pasaulyje jam atrodė savaime suprantama ir miela. Korko tėvas Liamas OʼKonoras – apygardos šerifas, vis dėlto Korkas jo šešėlyje imasi ieškoti savų atsakymų, ir galų gale tėvui su sūnumi tenka nelengvas išbandymas pasirinkti, ko iš tikrųjų klausyti – galvos, sakančios, kas yra tiesa, ar širdies, kuri žino, kas yra teisinga.
„Žaibo laukymė“ – istorija apie garbę ir išmintį, nustelbiančias net pyktį ir pagiežą. Plačiau apie romaną ir tai, kas svarbiausia literatūroje, specialiame interviu pasakoja rašytojas W. K. Kruegeris.
– „Žaibo laukymė“ – pagrindinio veikėjo brandos istorija, kai lemtingi įvykiai negrįžtamai jį pakeičia ir užaugina. O kartu tai detektyvinis romanas, išlaikantis įtampą iki paskutinio momento. Kaip jums pavyksta suderinti tokius iš pirmo žvilgsnio skirtingus literatūrinius kelius?
– Nesvarbu, koks žanras, visose istorijose svarbiausia intriga – kas nutiks toliau. Esu parašęs ne vieną įtempto veiksmo istoriją, būtent jas rašydamas supratau, kaip sukurti gerą ir įtraukiantį detektyvą su gilesne prasme. Esu parašęs romanų, kaip „Kasdienė malonė“ ir „Maloningoji žemė“, kur pasakoju žmogaus brandos istoriją. „Žaibo laukymėje“ sujungiu šiuos anksčiau išbandytus skirtingus elementus ir pasakoju apie Korko brandos kelionę nuo jaunatviško naivumo iki išmintingesnio ir kartu liūdnesnio pasaulio suvokimo. Įpinu ir įtampos akimirkų. Sakyčiau, kad į „Žaibo laukymę“ sudėjau visą rašytojo patirtį, kurią sukaupiau per beveik ketvirtį amžiaus.
– „Žaibo laukymės“ centre – be galo turiningi ir įvairiapusiai sūnaus ir tėvo santykiai. Istorija apie tėvą ir sūnų – kodėl šįkart jūsų akiratyje atsidūrė šis santykių modelis?
– Manau, kad gero pasakojimo patrauklumas slypi ne pačiuose įvykiuose, o kam jie nutinka. Siužetas gali būti įtraukiantis, tačiau skaitytoją sužavi žmogiškas elementas, veikėjai ir jų tarpusavio santykiai. Esu ir tėvas, ir sūnus, todėl rašyti apie šių asmenų santykius iš abiejų perspektyvų buvo neapsakomai malonu.
– Esate minėjęs, kad ilgą laiką norėjote parašyti tikrą amerikietišką romaną, kaip Ernestas Hemingway. Ir tik gerokai vėliau išsivadavote iš to troškimo ir niekur nevedančių pastangų. Vis dėlto pripažįstate, kad jūsų kūrybą ir pasaulėjautą veikė jums svarbūs autoriai – E. Hemingway, Johnas Steinbeckas, Francis Fitzgeraldas, Harper Lee. Kaip vertinate šiandien, tikriausiai skaitomos knygos svariai prisidėjo prie jūsų žvilgsnio į pasaulį, o kartu ir istorijų, kurias pasakojate?
– Iš visų išvardytų ir dar daugelio kitų autorių kūrybos supratau, kad žodžiai turi galią. Tinkamai pavartoti žodžiai gali paveikti žmones. Kaskart, kai imuosi rašyti, stengiuosi atkreipti dėmesį į daugelį dalykų: į žodžių tikslumą ir pastraipų ritmiką, kuria pasižymėjo E. Hemingway pasakojimai, į veikėją formuojančią aplinką ir atjautą žmogui, kuri būdinga J. Steinbecko kūrybai, į F. Fitzgeraldo prozos lyriškumą ir į tai, kaip visus šiuos elementus beveik tobulai sujungia H. Lee.
– O kas, jūsų nuomone, šiandien yra gera literatūra? Kokią istoriją laikote pasisekusia?
– Gera literatūra įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Mane labiausiai domina teksto kokybė, veikėjų ir jų tarpusavio santykių niuansai ir istorijos giluma. Prisipažįstu, kad esu senamadiškas, nes pirmenybę teikiu aiškią struktūrą – pradžią, vidurį ir pabaigą – turinčioms ir emocionalioms istorijoms. Tai būdinga toli gražu ne visai šiuolaikinei literatūrai. Kita vertus, kokie faktoriai lemia knygos tapimą bestseleriu? Man tai tokia pat neįmenama paslaptis kaip ir leidėjams.
– „Žaibo laukymėje“ labai svarbi vieta. Romano veiksmas vyksta jūsų skaitytojams jau gerai pažįstamoje Minesotoje. Kaip vieta nulemia istorijos personažų poelgius ir veiksmo eigą?
– Kai mokiau kitus rašymo, kursą visada pradėdavau nuo bandymo sukurti veiksmo vietą. Tai, kaip vystysis istorija, didele dalimi priklauso nuo sukurtos aplinkos. Paklauskite biologo, kodėl koks nors organizmas funkcionuoja taip, o ne kitaip, ir jis atkreips dėmesį į terpę, kurioje tas organizmas augo. Paklauskite sociologo, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, ir jis pasiūlys pažvelgti į aplinką, kurioje jie užaugo. Taip ir su knygos veikėjais – juos suformuoja aplinka. Maža to, kūrinio atmosfera irgi beveik visada priklauso nuo aplinkos. „Žaibo laukymėje“ man svarbios universalios temos – žmonių siekis suprasti vienas kitą, šeima, užuojauta ir atleidimas, kova už gamtos grožio išsaugojimą. Vis dėlto tam tikri pasakojimo niuansai unikalūs ir gali egzistuoti tik Minesotoje.
– „Žaibo laukymė“, kaip ir Lietuvos skaitytojų pamėgta „Maloningoji žemė“, viltinga ir šviesi istorija. Nepaisant daugybės išgyvenimų ir daužomų likimų, abu romanai spinduliuoja šviesą ir šilumą. Galima sakyti, kad tai tam tikras pasakos elementas. Kodėl jis jums toks svarbus? Gyvenimas juk tikrai ne visada susiklosto taip.
– Gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip norėtume. Tačiau, jei prarandame viltį dėl šviesaus rytojaus, kas mums tada lieka? Tvirtai tikiu, kad, kol išlaikome šią viltį, galime įveikti iššūkius. Pasimetame tik tada, kai nebelieka ir šios vilties. Todėl stengiuosi, kad mano istorijos būtų kaip tik apie viltį.
– „Žaibo laukymės“ epiloge yra toks teiginys – ne mes renkamės savo gyvenimus, mūsų gyvenimai mus renkasi. Ar pats vadovaujatės šia mintimi?
– Tikiu, kad kiekvienas esame dvasinėje kelionėje ir mūsų likimai yra nuspręsti. Klausimas – kokie pasirinkimai mus ves iki šios kelionės finalo. Ar priimsime iššūkius taip pat kaip dovanas? Ar padėsime tiems, kurie suklumpa? Ar tamsiais laikais būsime tais, kurie neš šviesą? Ar dalinsimės džiaugsmu su kitais? Ar visos šios kelionės metu laikysimės vilties?