„Man labai patiko. Man patiko jausmas, kad yra įtampa. Visą laiką. Ir aš jaučiu tokį virpulį vien dėl to, kad nesuprantu pradžioje, kas vyksta. Ir tai yra visai kitaip, negu tu esi įpratęs matyti. Ta įtampa kyla, kyla, kyla, po to pradedi suprasti, kas gi čia vyksta. Tave įtraukia. Dramaturgija yra akivaizdžiai stipriausia šito filmo pusė, bet tai ir yra svarbiausia kine“, – filmą komentavo visuomenininkas Edmundas Jakilaitis.
„Einant į filmą, apie kurį jau daug kalbėta, yra susiformavęs kažkoks lūkestis. Atrodo, na, kaip turi atrodyti lietuviškas filmas, kuris gavo Venecijos liūtą?“, – retoriškai klausia rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. Išėjusi iš kino salės ji prisipažino, kad pati spėliojo, kaip galėtų atrodyti pasaulyje apdovanoti Lauryno Bareišos „Piligrimai“, kurių premjeros Lietuva laukė iki šio balandžio.
„Tai nieko panašaus, ką kas nors galėtų įsivaizduoti, ir nieko panašaus į tai, ką būtumėte matę, ypač lietuviškame kine“, – po filmo seanso sakė A. Kavaliauskaitė. Ji nudžiugo ekrane pamačiusi daug jaunų, bet savo talentus jau įrodžiusių aktorių, taip pat žavėjosi natūraliais dialogais: „Šitame filme merginos taip organiškai keikiasi, kad aš kiekvienu keiksmu tikrai tikėjau.“
Aktorius Martynas Nedzinskas po filmo, kuriame du herojai – Indrė ir Paulius – atvažiuoja į miestelį, kur nužudytas jų artimas žmogus, ir ten ieško atsakymų, tvirtino esantis šiokiame tokiame šoke. „Tokia mintis išsigrynino po filmo, kad gyvieji vis tiek galvoja apie mirusius, bet daugiau reikėtų galvot apie žmones, esančius šalia. Neišleist jų į lietų vienų“, – teigė teatro aktorius, pripažinęs, kad „Piligrimuose“ jam patiko sunkiai pastebimos, lyg atsitiktinės detalės, kuriančios kino žavesį.
„Tai filmas, kuriame tu esi stebėtojo pozicijoje. Keliauji kartu su pagrindiniais herojais, kuriuos sukūrė Gabija Bargailaitė ir Giedrius Kiela“, – įspūdžiais dalinosi aktorė Rasa Samuolytė. Ji gyrė aktorių ansamblį bei puikiai atkurtą mažesnio miesto atmosferą: „Aš pati iš Panevėžio, tai manyje surezonavo – aplinkos atkūrimas įvyko ir man asmeniškai.“
Aktorei filmas paliko išgyvenimo kelionės įspūdį – kaip žmonės dorojasi su netektimi, su neteisybės jausmu, koks jis yra gyvas, koks yra kankinantis. „Kaip Laurynas minėjo po filmo, tai kaip niežulys, kurio tu tiesiog negali nesikasyti, jis tau niežti pastoviai. Jis yra tavo kūno dalis. Neišsisprendžia šitie dalykai paprastai. Vieniems reikia daugiau laiko, kaip filme – ketverių metų. Galbūt personažui po šitos kelionės tikrai palengvės.“
„Labai ryškus filmas, meistriškai sukurtas“, – komplimentų kolegos darbui negailėjo režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Jai pasirodė, jog „Piligrimai“ itin aktualiai tiria, kur žiaurumas susitinka su normalumu. „Man atrodo, kad režisierius be galo, be galo gerai pažįsta žmones. Ne psichologizuoja profesionalia prasme, bet be galo gerai juos atskleidžia situacijose.“
Kine dirbanti režisierė taip pat atkreipė dėmesį į garso režisieriaus, operatoriaus darbą, filmo dailę, kostiumus, kurie tiksliai atspindi charakterius: „Nieko ypatingo, ir būtent tame „nieko ypatingo“ yra meistriškumas. Ir vaidyba, kai atrodo, kad aktoriai kalba ne tai, kas jiems buvo parašyta, o tai, kas kyla spontaniškai – viskas labai labai vientisa.“
Rasa Samuolytė „Piligrimus“ kviečia žiūrėti kino teatre todėl, kad tai, anot jos, yra kelio filmas: „Atsisėdi į herojų mašiną ant galinės sėdynės ir važiuoji jų keliais.“ Kino teatre sutikta Akvilė Kavaliauskaitė taip pat palinkėjo, kad kaip tik šis filmas ir jo iš Venecijos parsivežtas liūtas sugrąžintų tradicijas: „Kad žmonės plūsteltų į kino teatrus atgal ir paskui jau iš jų nebeišeitų. Kad mes grįžtume į tai, kas buvo anksčiau, kai kinas atrodė neatsiejamas nuo ketvirtadienio, nuo penktadienio, nuo sekmadienio, su vaikais, su vyrais ir visaip.“
„Kiną reikia žiūrėti kine. Tam jis ir padarytas, kinas – kinui. Televiziją reikia žiūrėti per televizorių, o naujienas – per telefoną. Viskam sava vieta ir sava platforma“, – pabrėžė ir E. Jakilaitis.
„Piligrimai“ jau kino teatruose visoje Lietuvoje. Filmą sukūrė kino gamybos kompanija „Afterschool“. Filmo pristatymą finansavo Lietuvos kino centras.