Vaikas, anot skulptoriaus, tokią žaismingą kūrinio esatį priima kaip žaidimą, suaugęs – su šypsena, o pagyvenęs – įžvelgia kažką svarbesnio, – laiko tėkmę.
Smagu dovanoti džiaugsmą
Jei meno kūrinys nekelia susidomėjimo, Antalgėje (Utenos r.) skulptūrų parką sukūręs skulptorius G. Mazūras kelia klausimą, – kam jį tuomet daryti?
„Jei darai – darai gerai, pasiimi maksimumą. Tokio mastelio, tokios apimties skulptūrų [kaip „Džiaugsmo arka“] per metus sukuriu po vieną, stengiuosi, kad darbas pavyktų, o ne tik, kad tiesiog būtų sukurtas, stovėtų mano parke Antalgės kaime. Planuoju, kad kūrinys keliautų po parodas, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių, kad kiltų emocijos, – sakė G. Mazūras ir pridūrė, kad tuo metu, kai jo sukurtas darbas stovėjo Rotušės aikštėje, jis sulaukęs daug žinučių. – Malonu, kai darbas tokias šiltas emocijas pritraukia! Domėjosi visi, o muzikantai, praeidami pro šalį iš pradžių žiūrėjo truputį skersai, esą, kas čia drįso šitaip tuos instrumentus sukabinti, bet priėję arčiau ir perskaitę aprašymą pamatė, kad visa tai yra atlikta su pagarba, su džiaugsmu, tada ir patys pradėdavo šypsotis. Smagu, kai gali dovanoti džiaugsmą.“
Užkrėtė meile moliui, keramikai
Dabar G. Mazūras gyvena Utenos rajone, kur įkūrė keramikos studiją, ir, jau minėtą skulptūrų parką. „Dirbu Dailės mokykloje mokytoju, taip pat ir savo namuose rengiu edukacijas – mokau tiek vaikus, tiek suaugusius. Lipdau pats, dalyvauju parodose, nepraleidžiu bienalių, svarbesnių keramikos parodų. O skulptūra, metalo darbai – kartais aplanko mintys, kurioms perteikti reikia kitokių medžiagų, įtaigesnių... Mastelis, patvarumas – metalo didesnis, tai dėl to – kartais panaudoju metalą kaip medžiagą, kad išreikščiau savo mintis“, – aiškino skulptorius.
Išmokytas rasti išeitį
Paklaustas, ar kūrybai reikia rimties, užsidarymo, susikaupimo, G. Mazūras sakė, kad taip, – vidiniai pokalbiai su savimi, diskusijos, yra neišvengiamos.
Mūzos, tikino G. Mazūras, aplanko, tuo jis nesiskundžiantis, tačiau žinantis iš patirties, kad kitiems tenka kankintis dėl idėjų.
„Jiems sunku, todėl užsisuka tame pačiame rate, ir... nieko negimsta. Manau, kad nereikia savęs spausti, turi ramiai viskas ateiti, vos ne savaime. Turiu ritmą, galbūt todėl, kad esu mokytojas? Man patinka planuoti“, – apie kūrybinius impulsus kalbėjo menininkas.
Tačiau skulptorius atviravo, kad parodų atidarymo šurmulys, perdėtas dėmesys – jam kelia stresą, tad, neneigė, kad noras to išvengti atvedė prie idėjos įkurti savo skulptūrų parką.
Svajonės visada pildosi
Skulptorius pastebėjo, kad vyresnysis sūnus Mykolas taip pat meniškos sielos – lipdo iš plastilino įvairiausius miniatiūrinius objektus: „Dažniausiai, tai yra susiję su vėliavomis ir valstybėmis. Jis sugeba į dėžutę nuo saldainių sukišti visos Europos valstybes, kurios buvo, sakykime, viduramžiais, Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo metu – daro tokius ciklus. Įdomu pasižiūrėti. Bet savo kelią atžalos patys rinksis, kiti laikai, vaikai dabar protingesni, negu mes buvome jų amžiaus. Mums tereikia netrukdyti. Viskas įvyksta.“
Paprašytas pasidalinti savo svajonėmis, G. Mazūras sakė turintis vieną nebaigtą idėją, bet ji laukia savo eilės.
„Svajonės visada pildosi, aš tai žinau. O ateičiai – sukūrus stiprų darbą, norėtųsi, kad kitais metais pavyktų padaryti dar stipresnį. Kiekvienais metais vis sudėtingiau darosi! Būtų gerai tai išlaikyti – tobulėti kiekvienais metais, surasti naujų minčių, aktualių. Kad viskas vyktų sklandžiai, kad šeima būtų sveika“, – sau svarbius dalykus išgrynino kūrėjas.