„Tai nėra knyga vien apie mano Močiutę. Tai knyga apie kraupią XX amžiaus vidurio Lietuvos istoriją, kuri – ypač šiomis dienomis – svajojame, kad niekaip neatsikartotų. Ją pasakoju per vieną paprastą kaimo mergaitę, jos likimas panašus į kitų, uoliai dirbusių, mylėjusių savo šalį ir tapusių labiausiai nukentėjusiais tos istorijos liudytojais. Dabar laikai tokie, kai Lietuvos kariuomenės atstovai visai ne juokais klausia savo mylimųjų, ar šios (šie) sutiktų išmokti naudotis ginklu, o tokį klausimą išgirdusiems tiems mylimiesiems ne juokais sudreba rankos, tad knygos pasakojimas yra, deja, itin aktualus“, – įsitikinusi autorė, savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakojanti iš nepriklausomoje Lietuvoje užaugusio žmogaus perspektyvos. Knygą išleido BALTO leidybos namai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šiame pokalbyje su Živile – apie tai, kaip subrendo mintis parašyti knygą ir kodėl pavadinimu tapo grotažymė.
– Kada pradėjo kirbėti mintis, kad Močiutės istorija verta knygos?
– Prieš keliolika metų pagavau save jautriai priimant svarstymus darbe, ar reikėtų siųsti reporterius į tremtinių susitikimus. „Kiekgi čia su tais tremtiniais galima, tas jų metinis renginys nesiskiria nuo pernykščio“, – sakė vadovai, o jų komentarus lydėdavo pusės redakcijos juokas. Girdėdama jų daugiau ir dažniau, ilgainiui ėmiau priimti asmeniškai, jie liūdino ir žeidė. Susidėjo ir daugiau detalių: pamenu, kaip sunervino viena politikė – jos pavardės neminėsiu, – metusi nesąmoningą komentarą, kad visi tremtinių prisiminimai sentimentalūs, vienodi ir neįdomu juos skaityti. Taip mano skepsis palengva tapo gynybine reakcija, ji augo, augo, stiprėjo, stiprėjo ir galiausiai virto knyga.
Seniai norėjau parašyti knygą apie Močiutę, bet niekaip neradau tinkamos formos. Ilgai ieškojau įdomesnės, jaunam žmogui patrauklesnės, klausiau patarimo literatūrologų, istorikų, publicistų. Niekas nepatarė, o ir pati buvau užsiknisusi darbuose, neradau laiko atsidėti ir pamąstyti. Galiausiai pati Močiutė, turinti tokį gerą humoro jausmą, būdama tokia stipri ir gera, tarsi pasufleravo formą, kad tai galėtų būti pasakojimas apie ją tada ir dabar, cituojant mūsų kasdienius telefono pokalbius apie šių laikų realybę, kuriuos keliu į socialinius tinklus. Tai brendo ilgus metus – tiek tą feisbuką pildant, tiek vaikus auginant, tiek su leidyklos redaktore sumanymą gryninant.
Dėkoju visoms pasaulio jėgoms, likimui, dangui ir viskam, kad Močiutę vis dar turiu – kovą jai bus 93-eji, ir kad ji knygos sulaukė.
– Kaip Močiutė reagavo į sumanymą rašyti knygą?
– Nepamenu, gerai turbūt. Tik prisimenu, kad po kokio pusmečio klausė, tai kur ta knyga? Po metų jau sakė: gal sunku su vaikais, pamiršk tą knygą, vėliau kada parašysi. Sakiau, palauk ir tik nesugalvok numirt. Pažadėjo stengtis, bet gal ir nebesulauks... Tačiau svajonės pildosi, ir už juodą darbą ar juodas kančias dažniausiai visi sulaukiame atpildo.
– Knygos pavadinimas kiek neįprastas...
– Prieš dešimtmetį feisbuke parašiau pirmą pasakojimą apie Močiutę ir pažymėjau – #fainiausiapasaulymočiutė. Ignalinos rajone Kaniūkų kaime ji gyvena šalia maisto parduotuvės. Todėl kartą feisbuke užrašiusi jos papostringavimus apie nuolat matomus kaimo girtuoklius, nešančius alkoholį „gesintuvuose“ (iš tikro ten buvo vadinamieji bambaliai), sulaukiau auditorijos dėmesio ir nutariau tuos įrašus tęsti.
– O kaip ji reaguodavo į pasakojimus feisbuke?
Pyko, kad dedu buities epizodus, tarkim, kaip ji renka koloradus nuo bulvių ir kažką juokingai komentuoja. Vietiniai jai atraportuodavo, ką esu sukėlusi, kai sužinodavo, kad „palaikino“ ar komentarą parašė Haroldas Mackevičius, Ingrida Šimonytė ar kiti jos dievukai, kartais ir pati paskambindavo padiktuoti, ką rašyti. Bet dažniausiai taip labai „paradiškai“ arba didaktiškai, visuomenės vardu, kaip dažnai mėgsta LRT radijo klausytojai, tarkim, „mes pasipiktinę, kad per radiją kalbėtojas X arba X prastai kirčiuoja. Prašome mus išgirsti“. Arba viešai padėkoti kam nors prašydavo ir tebeprašo. Nors kai ji prašydavo ko nors nedėti – nedėdavau. Bet būdavo, kad paprastai kalbamės, pasakoja ką nors, pasitikslinu, nes neišgirstu, o ji nutyla: „Ir vėl jau feisbukan rašysi...“
– Tad grotažymė ir virto knygos pavadinimu?
– Kai rašiau knygą, daug svarsčiau apie pavadinimą, matavau visokias alternatyvas, bet galiausiai su leidykla nusprendėme, kad ši grotažymė pasako viską – ir tai, kad čia bus pokalbių iš feisbuko, ir kad knyga apie Močiutę, ir kokia ji puiki, ir kad tai nėra įprastas pasakojimas – tai pasakojimas, kuriame leidžiamas nenorminis žodis „faina“, jis bus mažiau formalus, žmogiškas, tikras.
Žinoma, norint pasiekt jaunimą – apie tai svajoju – tekstą reikėtų kelti į instagramo istorijas ar tiktoką, bet prieš dešimtmetį, kai pradėjau rašyti apie Močiutę, feisbukas buvo inovatyvus dalykas. Dabar viskas kiek pakito, nors knygų pavadinimai su grotažyėmis vis tiek nėra labai dažni. Tad tikiuosi, kad ji patrauks dėmesį, be to, tai ir praktiška – susidomėjusieji galės pagal ją susirasti mano ir Močiutės pokalbius socialiniuose tinkluose, nes knygoje atsidūrė toli gražu ne visi.
Močiutei, beje, ta grotažymė nepatinka, sako: kam tu tiek kartoji tą žodį „fainiausia“? Nekartoju, atsakau, tik pažymiu mūsų pokalbius. Knyga mano, ne jos... (Nusijuokia.) Rimtai kalbant, mes dėl daug ko radome kompromisų. Tai buvo bendras nelengvas darbas.
– Kilo daug ginčų, kad knygoje kas nors būtinai turi būti, o gal ką geriau nutylėti?
– Tikrai taip. Ypač kai Močiutė perskaitė pirmąjį rankraštį. Galiu tik atskleisti, kad trumpinau ir švelninau pasakojimą apie jos santuokinį gyvenimą, kai kuriuos religinius ginčus. Bet buvo ir juokingų patikslinimų – viename jos pasakojime arklį buvau supainiojusi su ožiu. Kokia laimė konsultuotis su 92-ejų Močiute! Man didelė gyvenimo dovana, kad taip viskas susiklostė.
– Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų partizanų, tremtinių istorijų?
– Istorija pasakojama iš jau nepriklausomybės laikais išaugusio žmogaus perspektyvos. Gretinu Močiutę ir šiuolaikinį žmogų – suskaičiuoju, kiek jai, tada politinei kalinei, buvo metų, kai mirė Stalinas, ir pasvarstau, kas yra didžiausia šventė šiuolaikiniam tokio amžiaus žmogui. Knygoje nėra vien linijinio pasakojimo apie karus ir tremtį – linijų ten daugiau, net koronos laikai jau patenka.
– Kuri Močiutės istorija tave sukrečia iki šiol, nors nuo vaikystės ją esi girdėjusi šimtus kartų?
– Mane labiausiai sukrečia, kaip žmogus gali šitiek siaubo pakelti, o paskui brandžioje senatvėje laukti tavęs kaime su karbonadais ir blynais. Sveiko proto ir nuovokos, nepalaužtų smegenų. Štai kas iš tiesų sukrečia.
– Kodėl į pagalbą nutarei pasitelkti istorikus – klausinėji ne tik Močiutės, bet ir jų?
– Norėjau, kad knyga plėstų akiratį, lengvintų skaitytojams darbą. Kad jiems nereikėtų ieškoti, kokios retos ar dažnos XX amžiaus viduryje buvo tokios istorijos, kokia vienos ar kitos partizanų kuopos reikšmė, kaip buvo vertinami vienokie ar kitokie jų veiksmai. Be to, esu žurnalistė ir man labai svarbu, kad dalykai būtų papasakoti iš kuo įvairesnių pusių – net jei tai iš esmės asmeninių prisiminimų knyga.
– Man atrodo, rašydama atsakei į ne vieną ir pačiai kilusį klausimą, o Močiutės broliai iš nuotraukos virto gyvais žmonėmis. Tiesa?
– Gilindamasi į Močiutės istoriją, labai aiškiai supratau, kad visi reiškiniai ir įvykiai dažniausiai nebūna juodi arba balti, jie turi daugiau spalvų ir pusių. Įsitikinau, kad tai, kas tavęs nenužudo, vis dėlto iš tiesų nuveda kažkur, kur būni stipresnis už kitus.
Nuostabu ir neįtikėtina, kaip paprastas kaimo žmogus iš vargingos daugiavaikės ūkininkų šeimos, tarpukariu su broliais dalydavęsis apavu, niekad neturėjęs galimybės mokytis, galiausiai tampa ne tik šviesiu, ryškiu, susižavėjimą keliančiu žiauraus Lietuvos istorijos laikotarpio liudytoju, bet ir žmogumi, kokiu norėčiau būti senatvėje. Jos nepalaužiamas tikėjimas, klaikiai didelė meilė savo šaliai ir jos laisvei, tvirtybė, kantrybė ir daug kitų savybių, o ir pasirinkimų yra geras komplektas antipodas tiems, kurie iš anksto nusiteikia, kad senatvė turi būti liūdna ir ne ori. Senatvė – savo gyvenimu liudija mano Močiutė – gali būti ir laikas, kai pražysi, ypač jei su meile iš gyvenimo priimsi visas „kompensacines išmokas“ už prarastą paauglystę ir jaunystę.
Juk daug kas šeimose turėjo tremtis ir kalėjimus išgyvenusių senelių, daug jų nebėra. Mano Močiutė tebėra, ir ji liudija už juos visus, sakydama: ne zyzkite ir grūmokite kumščiais, o mylėkite ir kurkite Lietuvą, mes padarėme tikrai viską, kad ji būtų jūsų. Pasikartosiu, ši knyga – ne tik apie mano Močiutę. Kadangi tos istorijos liudytojai buvo ir visų mūsų tėvai bei seneliai / protėviai, mano Močiutė – ne tik mano, bet ir visos Lietuvos Močiutė.