– Baletas „Žizel“ apima du visiškai skirtingo stiliaus pasakojimus: realistinį ir mistinį. Kuris Jums artimesnis ir kodėl? Kuris – merginos ar vėlės – personažas sunkiau įveikiamas?
– Manau, kad ir merginai Žizel netrūksta mistikos. Jos realybė persipina su svajomis, o įsimylėjimo jausmas pakylėja ją dar aukščiau žemės. Visos spalvos pasidaro ryškesnės, oras kvepia gaiviau, gyvenimas daug šviesesnis nei galbūt yra... Ji džiaugiasi būdama gyva. Ji labai emocionali, jautri, negalinti nuslėpti tų sproginėjančių jausmų. Jau nuo mokyklos laikų jaučiu su Žizel artimą ryšį, matau joje nemažai savęs. Dėl to jau dabar žinau, kad šis vaidmuo man bus labai brangus.
Antrajame veiksme Žizel – jau ne šio pasaulio būtybė. Net ir paprasčiausi judesiai, kaip ėjimas, bėgimas ar net stovėjimas, įgauna nežemiškumo. Tačiau tai nėra techninis elementas, kurį būtų galima surepetuoti: tai labiau pojūtis, būsena. Šią nežemišką būseną savyje atrasti man kol kas sudėtingiau.
– Egzistuoja dvi „Žizel“ finalo versijos: vienoje Žizel meilės nuo vilisų keršto išgelbėtas Albertas lieka vienišas sielvartauti prie jos kapo, kitoje mylimosios vėlė prieš išnykdama patiki Albertą jo ieškoti atskubėjusiai gyvajai sužadėtinei. Kuri versija Jums atrodo prasmingesnė?
– Sudėtinga atsakyti, kas tokioje situacijoje prasmingiau. Antrasis veiksmas ir vilisų „kerštas“ man simbolizuoja varginantį kelią nuo didžiulio skausmo, sielvarto iki atleidimo, atsisveikinimo ir susitaikymo. Albertui tai skaudi pamoka, kurios turbūt neįmanoma taip paprastai panaikinti būsimu gyvenimu. Tačiau gyvenimas jam tęsis. Besąlygiška meilė šiame balete priklauso Žizel ir liks amžina tik jai pačiai.
Man patinka Lolos de Ávilos pastatyme rodoma istorijos finalo versija, kur paskutinis vaizdas prieš užsiveriant uždangai – prie Žizel kapo sielvartaujantis Albertas. Tokia pabaiga atrodo natūralesnė ir mažiau apibrėžta, ji palieka erdvės žiūrovo svarstymams.
– Žizel – eigulio duktė, todėl šiame balete daug floristinės simbolikos: ramunė, lelija, mirta, rozmarino šakelė... O koks Jūsų požiūris į gėles? Ką darote su po spektaklio gautomis puokštėmis ir kokios gėlės Jums pačios mieliausios? Ką auginate savo namuose? Su kokia gėle galėtumėte palyginti savo pačios charakterį?
– Man labai patinka gėlės. Po spektaklio gautas puokštes išdėlioju po visus namus ir jie akimirksniu prisipildo gyvybės ir savotiško šventiškumo. Gal didesnę simpatiją jaučiu laukinėms gėlėms ir visokiems žalumynams. Pati savo namuose turiu tik keletą vazonėlių: euforbiją, filodendrą, fikusą ir avokadą. Tačiau ateityje svajoju užpildyti namus žalia spalva.
Niekada nesusimąsčiau apie gėlių ir asmenybės bruožų sąsają. Bet jei reiktų spėti, manyčiau, jog esu koks nors kaktusas.
– Neseniai debiutavote ir kaip Nikija „Bajaderėje“: dar vienas sudaužytų meilės lūkesčių pražudytas personažas. Ar skaičiuojate, kiek kartų scenoje Jums jau teko mirti ir tuoj pat prisikelti nusilenkimams? Apskritai – ką jaučia žiūrovų akivaizdoje savo mirtį suvaidinęs artistas, ar lengvai po to užmiegama vakare? Gal turite savų ritualų, padedančių atsikratyti sušoktų veikėjų šešėlių?
– Neskaičiavau, tačiau teko jau ne kartą. Iki šiol pati sunkiausia ir skaudžiausia man buvo Eglės mirtis Martyno Rimeikio „Eglėje žalčių karalienėje“. Išėjus iš scenos niekaip negalėjau nustoti verkus ir jokiu būdu nebenorėjau grįžti lenktis plojantiems žiūrovams. Labai sunku save perjungti, po šio spektaklio premjeros turbūt dar pusę metų negalėjau atsigauti. Ir dabar, apie tai kalbant, atrodo, gerklėje formuojasi gumulas.
Ritualų, padedančių atsigauti, neturiu, tačiau mūsų profesijoje spektakliai veja vienas kitą, todėl darbas ir pasiruošimas naujiems vaidmenims padeda. O tie šešėliai kaip tik praturtina tiek realų, tiek sceninį pasaulį.
– Dabar – apie kitokius šešėlius. Ar šiais, interneto, laikais vaidmenis rengiančios jaunos balerinos stebi didžiųjų praeities ir nūdienos balerinų spektaklių įrašus? Ar žiūrint juos įmanoma ko nors išmokti, ar visgi svarbiau turėti gerą repetitorių ir stebėti save pačią repeticijų salės veidrodžiuose? O gal vaizdo kamera fiksuojate savo repeticijas, ir tokių įrašų peržiūros padeda greičiau tobulėti?
– Taip, labai džiugu, kad turime galimybę vos paspaudę mygtuką pamatyti legendinius tiek praeities, tiek šiandienos spektaklių įrašus. Dažniausiai juos žiūriu ne tam, kad kažko išmokčiau, bet įkvėpimui, idėjoms, vaidmens interpretacijoms. Repetitorius – irgi be galo svarbu. Spektakliuose atliekamus techninius judesius kartojame kasdien daugelį metų, žinome, kaip jie turi būti atliekami. Tačiau vaidmenų esmė slypi detalėse ir niuansuose, kuriuos atrasti padeda repetitorius su savo turtinga patirtimi, išmanymu ir vidiniu jutimu.
Repeticijų filmavimas gali būti labai naudingas, nes neretai vidinis pojūtis nesutampa su išorės vaizdu. Ir tik pamačius savo akimis supranti, ką ir kur reikia taisyti. Bet pati į save žiūrėti nemėgstu – esu per daug savikritiška. Todėl repeticijas filmuoju retai.
– Panašu, kad pandemija pernelyg nepakenkė Jūsų karjerai: 2020 m. gavote savo pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“, šįmet Jūsų pavardė ir vėl nominantų sąrašuose. Ar sunkiai išgyvenote tą periodą? Kokias vidines pamokas jis suteikė? Pagaliau – ar sunku repeticijų salėse nuo ryto iki vakaro šokti su apsauginėmis kaukėmis?
– Pati pandemijos pradžia, kai viskas buvo dar nauja, o ribojimai ypatingai griežti, suteikė progą pailsėti ir šiek tiek atsitraukti. Man labai patiko tuščios miesto gatvės, laisvas laikas, kurį galima buvo skirti kam tik nori. Paradoksalu, bet visi ribojimai tada man suteikė daugiau laisvės.
Tačiau darbo atžvilgiu tai buvo labai sunkus metas. Nežinomybė. Nevykstant renginiams, dirbome be jokio galutinio tikslo, vien tam, kad palaikytume „pulsą“. Ir tai buvo nuobodu, neteikė džiaugsmo, motyvacijos. Sustojo profesinis augimas, iki tol sklandžiai vykęs daug metų. Tai buvo didelis šokas tiek šokėjų mintims, tiek kūnams. Kad ir kaip nepatogu ir sunku buvo dirbti salėse su apsauginėmis kaukėmis, džiaugėmės apskritai galėdami į sales sugrįžti, taigi tai nebuvo taip svarbu.
Šis laikotarpis man, kaip turbūt ir daugeliui, padėjo įsivertinti tam tikras vertybes, stengtis branginti dabartį, nes niekada nežinai, kokia neganda slepiasi už kampo. Šiuo metu pasaulį slegia nesuvokiamo žiaurumo karo įvykiai Ukrainoje, prieš kuriuos nublanksta viskas: tiek pandemija, tiek apskritai visos asmeninės problemos, veiklos, tikslai.
– „Auksinių scenos kryžių“ komisijos dėmesį ligi šiol atkreipdavo ne klasikiniuose baletuose, o Martyno Rimeikio spektakliuose kurti Jūsų vaidmenys. Kaip manote, kodėl? Jei sulaukiate akivaizdžios sėkmės šiuolaikinio baleto scenoje – kodėl atkakliai stengiatės sukaupti kuo platesnį klasikinio baleto vaidmenų repertuarą?
– Dažnai susimąstau, jog man pasisekė, kad šoku būtent tuo laiku, kai M. Rimeikis kuria. Jo choreografinis braižas, leksika man labai artimi, jaučiu juos lyg savus. Turbūt tai pastebi ir žiūrovai, ir kritikai. Esu ir būsiu jam visada dėkinga už jo kūrybą, atnešusią labai daug atradimų, už pasitikėjimą, už galimybę augti ir siekti nepasiekiamo.
Išties šokdama šiuolaikinius baletus jaučiuosi labiau savo vietoje, tačiau klasikiniams baletams jaučiu didelę simpatiją. Ir vien dėl to, kad kol kas taip gerai nesiseka, jos neatsisakyčiau. Atvirkščiai – dar labiau norisi. Klasikinis baletas išmoko jausti ir pasitikėti savo kūnu, sujungti mintį su kiekvienu kauliuku ar sausgysle. Tai šiokia tokia priklausomybė: ilgiau nešokus klasikos, atrodo, nebežinai, nei kas kur yra, nei kas vyksta su tavimi. Be to, neabejoju, kad klasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis gali būti vienas kitam labai naudingi.