– Žygimante, kaip žinia, prie šio spektaklio buvo dirbama dvejus metus? Šiais laikais spektaklio pastatymui – tai išties labai daug. Kas tau leido išlaikyti dėmesingumą ir susidomėjimą šiuo spektakliu?
– Nuo pat pirmo karto, kai perskaičiau pjesę, pajutau keistą jausmą. Pirmą kartą patyriau tokį stiprų įspūdį – pavadinčiau tai džiaugsmu ir azartu. Tas azartas taip niekada ir neapleido. Tai nuostabi dramaturgija, kuri pati savaime įtraukia ir žavi.
– Pats pjesės autorius buvo sakęs, kad tai viena sudėtingiausių jo pjesių, kurioje be galo sunku susigaudyti. Ką tu sau asmeniškai radai „Vapsvose“?
– Joje susigaudyti taip pat sunku, kaip ir šiame pasaulyje, taigi tą ir radau – tiesą. Autoriui pavyko perteikti subtilius ir gilius dalykus: gyvename skirtingose realybėse ir mums nepavyksta susitikti vieniems su kitais. Ir beje, tai skaudu, esame vieniši. Būti teisiems mums svarbiau nei būti laimingiems.
– Gyvename informacinėje eroje. Šiandien turime prieigą prie gausybės knygų, pjesių, kino filmų. Kaip manai, kuo šis spektaklis galėtų būti įdomus šiuolaikiniam žiūrovui?
– Spektaklis labai patiks žiūrovui, jis supras, apie ką visa tai, jis atpažins tą absurdą, nesusišnekėjimą ir galės kartu iš viso to pasijuokti arba paverkti. Spektaklis lengvas, smagus, jame nėra jokio „grūzo“. Tikra meistrystė kalbėti lengvai apie nelengvus dalykus – būtent tai pavyko šios pjesės autoriui. Šiandien reikia teatro, kuris būtų skirtas žiūrovui, kuris neštų viltį ir gyvybę. Teatras visada turi būti gyvas, toks ir yra šis spektaklis.
– Ir vis dėlto, pjesėje keliami fundamentalūs žmogiškieji klausimai: apie gyvenimo prasmę, paskirtį, laisvę ir priklausymą kažkam. Kuris pjesės momentas tau įstrigo labiausiai?
– Mėgstu tą vietą, kai Marko personažas sako, kad jo viduje nukrito didelė brangi vaza ir sudužo į gabalus, kad jis ieškojo, bet, deja, taip ir nesugebėjo rasti priežasties – jo tragedijos priežastys taip ir liko paslėptos nuo jo paties. Man tai labai gražu. Tikros priežastys mums nežinomos arba nepasiekiamos. Gali tapti lengviau gyvent, kai nustoji jų ieškoti, tame yra vilties.
– Spektaklyje personažai tarsi žaidžia kažkokį keistą žaidimą ir gana dažnai keičia savo elgesio, veikimo modelį. Ką tu gali papasakot apie savo personažą?
– Kokį personažą? Kurį personažą? Tai suktas reikalas, personažas, ar ne… Kad ir ką papasakočiau, tame bus dalis tiesos, bet ne visa.
– Koks tavo personažo bruožas tau asmeniškai artimas, o koks – svetimas?
– Artima tai, kad kaip ir Elena, gyvenu su savo įsitikinimais. Kartais jie man padeda, kartais įkalina. Kartais jais prisidengiu, kartais teisinu save, žongliruoju tiesomis, kasdien mėgindama suvokti, kas esu.
– Spektaklyje yra momentų, kuomet personažai gali pasiryžti viskam, kad tik įrodytų savo tiesą. Galima pamanyt, kad jiems nėra nieko švento. Kas tavo gyvenime turėtų atsitikti, kad darytum tą patį, kas vyksta spektaklyje?
– Galbūt būtent taip ir elgiuosi? Mes, žmonės, esam linkę apie save galvoti geriau, nei kokie kartais esame iš tiesų. Pjesėje būtent ir perteiktas tas žmogaus dualumas ir neapčiuopiamumas. Tiesa ta, kad nežinau. Nežinau, kaip elgčiausi jei įvyktų „A“ arba „B“. Bet „nežinau“ – jau nebloga pradžia.
Ivano Vyrypajevo „Vapsvos“ (režisierius Artiomas Rybakovas) – jau šį šeštadienį, balandžio 23 d., 19 val., OKT studijoje. Spektaklio prodiuseris – OKT/Vilniaus miesto teatras. Bilietus platina „Tiketa“.