Žymių tarpukario fotografų giminaitė Faina Borovsky iš Niujorko į Vilnių atvyko su misija: niekas neturi likti pamiršta

Vilniaus Rotušės erdvėse eksponuojamas tarpukario Lietuvos fotografų Maušo Levio ir Šimono Bajerio palikimas. Iš Šiaulių kilusios, šiuo metu Niujorke gyvenančios parodos organizatorės – M. Levis anūkės ir Š. Bajerio dukterėčios – Fainos Borovsky pastangomis iš įvairių pasaulio kampelių surinktuose fotodarbuose atsispindi tarpukario laikmetis Lietuvoje, užfiksuotos to meto ryškios asmenybės. Kaip šios fotografijos išsibarstė taip toli, yra atrandamos net ir Niujorko muziejuose, parodos iniciatorė sako nežinanti, tačiau įvardija šiandien svarbiausia jos misija tapusį tikslą, – kad niekas neliktų užmiršta.

Profesija – fotografas

Kaunas ir Ukmergė – miestai, tapę kertiniais šios parodos pasakojime. Fotostudija „Baer ir Levi“ buvo įkurta Ukmergėje maždaug 1918 metais. „Ukmergėje mano seneliui viskas prasidėjo nuo šios fotografijos, – su F. Borovsky sustojame prie vieno eksponuojamų darbų. – Čia ​pirmas stovi pats fotografas M. Levis, mano senel​ė, ​mano tėvą laiko ant rankų vaikinai, tėvo sesuo Rivka ​ant auklės rankų. Apie 1923 m. M. Levis tapo vieninteliu „Baer ir Levi“ fotostudijos savininku ir pakeitė pavadinimą į „M. Levi fotografija“. Užtat tokia man įdomi ši nuotrauka.“

Š. Bajeris, kaip pasakojo F. Borovsky, buvo vyresnis už jos senelį, kuris, beje, jau Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Kaune buvo vienas žymiausių fotografų. „​Senelė Feigė Bajer turėjo dar jaunesnį brolį Maksą. Abu – ir Maksas, ir mano senelė F. Bajer – likę našlaičiais 1916-aisiais gavo pasus iš vokiečių karinės administracijos Vilniuje. Buvo įrašyta Makso profesija – fotografas. Nežinau, galbūt Š. Bajeris ir Maksas mano seneliui abu padėjo atidaryti tą fotostudiją, gal vienas iš jų“, – svarstė pašnekovė.

Parodos organizatorė prisipažino anksčiau nežinojusi, kokia sudėtinga tuo metu buvo fotografo profesija. „Neužteko vien fotografuoti – reikėjo būti chemiku, apšvietėju, dailininku, paišyti dekoracijas, spausdinti fotografijas. Tai turėjo būti universalus žmogus – meistras“, – F. Borovsky rodė senelio nuotrauką, kurioje jis įamžintas savo dirbtuvėje.

Šiauliuose gimusi F. Borovsky prisimena, kad jos tėvas daug apie giminės istoriją nebūdavo linkęs pasakoti, Lietuvoje visi žuvo per Holokaustą, taip pat ir fotografai M. Levis, Š. Bajeris.

Užtat iš mamos, Buršteinų pusės – šeimyna gausi: tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės... „Tėvas labai retai, bet parodydavo šeimyninį albumą. Jam buvo sunku kalbėti, graudu ant širdies“, – jautriai kalbėjo duktė.

F. Borovsky tėvas Kaune užbaigė aukštesniąją technikos mokyklą (Architektūros sk.), gyveno pas dėdę Kaune. „Kadangi Bajeriai vaikų neturėjo, jis jiems buvo labai artimas. Kai tėvas užbaigė mokyklą, buvo nusiųstas stažuotis į Šiaulius, tačiau vos atvykus – prasidėjo karas. Tuomet jisai nuėjo pas savo viršininką, prašydamas, kad išleistų į Ukmergę, bet viršininkas tikino negalintis to padaryti. Po savaitės, kai nusibodo tie prašymai – sako, eik. Tėvas sėdo į traukinį, bet nuvažiavo tik iki Rokiškio, toliau traukinys nebėjo, į Ukmergę pakliūti nebebuvo galima – ten vokiečiai“, – apie laiko sudėtingumą kalbėjo ji.

Traukinyje F. Borovsky tėvas sutiko latvius, kurie buvo pasirengę eiti pėsčiomis į Rusiją, kai šie pakvietė jį keliauti kartu – sutikęs.

„Kaip karo pabėgėlis tėvas buvo pasiųstas dirbti į kolūkį, tačiau kai 1941-ųjų pabaigoje, sovietinės valdžios nurodymu buvo suformuota 16-oji Lietuviškoji divizija, jis buvo pasiųstas tarnauti ten. Kovėsi Aleksejevkoje (Oriolo sritis), Kursko mūšyje, buvo gavęs Raudonosios Žvaigždės ordiną, du medalius už narsą. Kai divizija priėjo iki Šiaulių, jis buvo demobilizuotas miesto atstatymui. Prieš pradėdamas darbą pasiprašė trijų dienų atostogų, kad galėtų nuvažiuot į Ukmergę. Atvykęs sužinojo, kad nieko nebėra gyvų – ir tėvai, ir sesuo, ir kiti giminės – visi žuvę. Žmonės, kurie buvo įsikėlę į fotostudijos ir šeimos namų pastatus, atidavė jam išlikusias fotografijas, su jomis grįžo į Šiaulius... Čia jis susitiko mano mamą, taip atsiradau aš“, – šeimos istorija dalijosi F. Borovsky.

Apsilankė Ukmergėje, domėjosi savo šaknimis

Pirmą kartą F. Borovsky Ukmergėje lankėsi 1993-aisiais, atvykusi iš Niujorko, kartu su sutuoktiniu Michaelu ir dukra. „Kad parodyčiau dukrai, kur šeimos šaknys (iš tėvo pusės). Kai paklausiau savo tėvo, ar jis norėtų kartu važiuoti, šis atsisakė, sakydamas, kad ten nieko nelikę. Mano tėvas buvo ypatingas žmogus – pas mane į Niujorką atvyko 1980-aisiais, perlaikęs egzaminus pradėjo dirbti viename Niujorko miesto tranzito inžinierių biure, ten pradirbo iki 84-erių metų, tik tada išėjo į pensiją“, – pasakojo ji.

Fotografijas archyvuose F. Borovsky atsirenka pagal fotostudijai priklausančius antspaudus. Visi pamatyti vaizdai, anot jos, kelia daug klausimų, tad ypač svarbu sužinoti, kas atrastose nuotraukose atvaizduota. „Štai čia nufotografuota visa Ukmergės valdžia, burmistras, 1936-aisiais. Ukmergės muziejus surašė, kas yra kas. Tai svarbu, nes pavyzdžiui, šiai fotografijai jau beveik šimtas metų“, – rodydama į vieną darbų kalbėjo ji.

Besidairant po ekspozicinę Rotušės erdvę F. Borovsky atkreipia dėmesį į įamžintus Lietuvos literatus, spalvotą M. Levio autoportretą.

„O ši fotografija su užrašu „Prisiminimas apie Pivoniją“ iš šeimyninio albumo. Šeima išvykdavo į vasarnamį šalia Ukmergės, pavadintą „Pivonija“. Likimo ironija tokia – šioje fotografijoje esantys žmonės buvo sušaudyti netoliese, Pivonijos miške, tapusiame Holokausto vieta. Čia mano senelis, čia senelė, ant jos rankų mano tėvas, kitų nepažįstu... Ši fotografija iš šeimyninio albumo“, – pasakojo parodos rengėja ir iniciatorė.

„Š. Bajer fotografija“ buvo įsikūrusi Kaune, Laisvės alėjoje. Š. Bajeris, kaip pasakojo F. Borovsky, buvo vienas pirmųjų Lietuvos profesionalių fotografų draugijos organizatorių. „Ši draugija dirbo iš jo studijos. Tuo viskas pasakyta... Iš tų nuotraukų, kurias esu radusi su Š. Bajerio antspaudu, man atrodo, kad tarpukario Kaune visos to meto šviesybės ir įžymybės eidavo pas jį nusifotografuoti“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Visi vaizdai su sava istorija

Parodoje eksponuojama daug įdomių fotografijų, kurių kontekstą F .Borovsky padėjo iššifruoti istorija besidomintys ir tarpukarį menantys žmonės. Be jų pagalbos fotografijose užfiksuotas vietas ir asmenybes, F. Borovsky prisipažįsta, sunku būtų identifikuoti: „Esu kaip aklas žmogus – ką kiekviena fotografija reiškia, aš nežinau, visi vaizdai su sava istorija. Va, čia rašytoja Liucija Janušytė, čia Kauno gimnazistai, čia – Kauno literatai... Beje, ruošiausi nueiti į literatūros muziejų, kad man pavardes pasakytų, nes nežinau, kas jie. Nenuostabu, net nežinojau, kaip atrodė pats Š. Bajeris, kol Kaune nenuėjome į archyvą ir neatradome jo paso.“

M. Levis Ukmergėje ir Š. Bajeris Kaune sukūrė nuotraukų galeriją, kurioje vaizduojami Seimo nariai ir valstiečiai, kariuomenė ir dvasininkai, studentai ir paprasti piliečiai, garsūs užsienio lankytojai, rašytojai, menininkai, moderni architektūra ir kasdienis gatvės gyvenimas.

Ši ekspozicija, kurioje rodomos tarpukario Lietuvoje gyvenusių žmonių gyvenimus fiksuojančios fotografijos, pasak F. Borovsky, tapo ne tik siekiu išsaugoti šeimyniniais ryšiais susijusių fotografų atminimą ir jų darbus, bet taip pat parodyti, koks buvo Lietuvos ir jos žydų kultūrinis gyvenimas, prisiminti Holokausto patirtį.

F. Borovsky negailėjo gerų žodžių už pagalbą Ukmergės kraštotyros muziejui, padėjusiam pamatus, kad ši ekspozicija atsirastų.

„Paroda prasidėjo nuo Ukmergės, tačiau pagelbėjo daug muziejų, archyvų, organizacijų ir privačių asmenų, kurių pilnam sąrašui reikėtų atskiro straipsnio, bet aš jiems visiems labai dėkinga“,– baigdama pokalbį sakė ji.