Įvertino naują baletą „Pradžioje nebuvo nieko“: ko tikėtis žiūrovui?

Tradiciškai baletas priskiriamas muzikos žanrui, nors turinio prasmes labiau atskleidžia vis dėlto choreografija ir apskritai – vizualusis pastatymo veiksnys. Šiuolaikiniuose spektakliuose dažnokai pabrėžiamas ir įgyvendinamas visų pastatymo sandų lygiavertiškumas. Jį deklaravo ir baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ (LNOBT) kūrėjai: choreografė Živilė Baikštytė, dramaturgas Evaldas Jaras, scenografijos ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė ir pats kompozitorius Antanas Jasenka, kurio pavardė afišose senoviškai iškelta virš baleto pavadinimo; muzikos vadovas, dirigavęs premjerą – Modestas Barkauskas, šviesomis ją praturtino Levas Kleinas. Dar pridurtume, kad ankstesnio (2019) šios choreografės vieno veiksmo baleto tuo pačiu pavadinimu bendraautoris buvo dailininkas Mantas Bardauskas, kurio vaizdo projekcijas matome ir šių metų premjeroje.

Vertinimo kriterijus išryškinsiu primindama priešistorę – baleto triptiką, pasižymėjusį ribine stilistikos įvairove. Anuomet vienaveiksmis „Pradžioje nebuvo nieko“ parodytas greta siužetinės kompozicijos „Franceska Mann“, atkuriančios pagrindinius faktus apie Lenkijos žydų šokėjos karjerą ir tragišką žūtį (Anatolijus Šenderovas, Edita Stundytė). Du pirmuosius kardinaliai priešingos estetikos baletus papildė visai kitokia trečioji kompozicija – jau tuomet labiau patyrusio choreografo Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“ išsiskyrė raiškos gyliu, santūrumu. Kūrinio prasmės ieškoti šokyje, judesiuose primygtinai kreipė ir kitos darniai koreliuojančios šio baleto dalys. Įtaigiai skambėjo kompozitorės Marijos Paškevičiūtės subtiliai išraiškinga elektroninė muzika. Dramaturgiškai pagrįsta, be dirbtinių išorinių efektų, modifikuojanti muzikos instrumentų ir aplinkos garsus ji pulsavo natūraliai, pasižymėjo įvairove, visumą susiejančiais leitmotyvais.