Kelias savaites trukusią šventę atidarė svečias iš užsienio – Christos Papadopoulos ir jo kūrinys „Larsen C“. Pasirodymas pasitiko žiūrovą šviesų ir dūmų manipuliacijomis, šokėjų meistriškumu ir šokiu, kuris priminė palei akis skraidantį uodą; nori įžiūrėt, tačiau nieko neįmatai – tik apgaulę, tarsi kažkas ten, tolumoje, juda. Užduotas geras tonas, tik nesu tikras, ar tai tinkamas pasirinkimas festivaliui atidaryti – pasirodymas nesukėlė itin stiprių emocijų. O gal vis dėlto tokios patirties ir reikėjo tikėtis iš festivalio, kurio tema – „patirti dabar“? Be to, bendram įspūdžiui apie „Larsen C“ nepadėjo ir tolimos Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujosios salės vietos – nemanau, kad jos skirtos mėgautis šokio pasirodymu, teatro vaidinimu ar kokiu kitu sceniniu reginiu. Apmaudu, kad neužčiuopiau šio šokio kūrinio esmės. Išėjęs supratau, jog pritrūko ryškesnio įspūdžio, kurį išjausčiau, aiškesnio vaizdo, kurį įžiūrėčiau, ir kalbos, kurią suprasčiau.
Festivalio atidarymo dieną žiūrovai galėjo išvysti ne tik užsienio svečio, bet ir lietuvių darbą. NBŠ metu pristatytas Luko Karvelio darbas „Kur krantas“, kuriame pasirodo Dominyka Markevičiūtė. Šiai šokėjai įgimto talento nestinga – rodos, jos kūnui techniškai sudėtingų užduočių nebūna: jauna moteris surištomis rankomis po sceną plaikstėsi taip, tarsi būtų vėtoma ir mėtoma bangų. Atlikėjai nėra neįmanomų užduočių, nors vis dėlto perimti tai, kas būdinga choreografo ir šokėjo Luko judesiams, atrodė nenatūralu jos kūnui. Šokio pasirodymas atliepia Jūratės ir Kastyčio legendą, tačiau Jūratę vaidinti šiuo atveju turėjo ne Dominyka, o pats choreografas. Tai Lukas Karvelis, besiplaikstantis viešojo transporto stotelėje prie MO muziejaus. Tai Lukas Karvelis, stulbinantis savo judesiais socialiniuose tinkluose. Pritrūko pačios Dominykos judesių, jos Jūratės.
Mariyos Salo ir Petro Lisausko duetas „Nemigoje“, praėjusiais metais įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ – tai iš dviejų atskirų dalių sudėtas choreografinis koliažas. Tarsi nemiga, kurią kūrėja Mariya išgyvena scenoje, galimai dalį pasirodymo šokusi užsimerkusi, ir nerimas, kurį perteikia scenoje besiblaškantis Petras Lisauskas, tuo pat į rankas akimirkai čiupdamas daugeliui atpažįstamą nerimo simbolį. Be prieblandos ir tvyrojusios slogios nuotaikos, girdima muzika – vienareikšmiškai judesio pasirodymą praturtinusi, o gal net savo šauniu skambesiu prarijusi detalė. Donato Bielkausko muzika, tokia detali, iš pradžių vos girdima, kas akimirką vis labiau atrandama – tarsi dovana tiems, kas šių metų „Kino pavasaryje“ mėgavosi Jonathano Glazerio filmu „Interesų zona“. Jame, kaip ir šokio spektaklyje, žiūrovo ausį virpino garso galia, kviečianti pirmiau išgirsti, o tik paskui pamatyti ir suprasti. „Nemiga“ veikiau buvo garso pasirodymas; judesys tik papildė iš kolonėlių sklindantį koncertą.
Save pristatantis įdomiu, bet prastu šokėju, akimirkomis primenantis Freddie’į Mercury’į, Frédérickas Gravelis ir jo spektaklis „Fear and greed“ buvo tarsi odė laiko patikrintam talentui. Multitalentingas atlikėjas, nors ir nelaikantis savęs profesionaliu, scenoje išdarinėjo tai, kas stipriai įsirėžė atmintin: kalbėjo, dainavo, keitė drabužius, gėrė alų, šoko, trankėsi po sceną, gražiais, kartais nerangiais rankų mostais kerėjo žiūrovą. Gyvos muzikos, judesio, kalbos, teatro ir šokio dermė dovanojo malonią, nekasdienišką patirtį. Choreografas ir šokėjas tarsi nesiruošė pasirodymui, tačiau visuma atrodė nepriekaištingai. Stebint spektaklį, kaip menininkas noriai mezga ryšį tarp savęs, žiūrovo ir pasaulio, suponuojama, kad gal vis tik neprivalai būti tobulas, užtenka būti nuostabiam. Tarsi balerina, ištrūkusi iš muzikinės dėžutės kalėjimo, Frédérickas Gravelis spinduliavo laisvę ir drąsą, o tai masino.
Iš kojų išvertė Benjamino Kahno „Bless the sound that saved a witch like me“. Kinematografišką pasirodymą stebintis žiūrovas dalyvauja egzorcizme, kuriame išnyra kelios raganos, pristatomos talentingosios ir lietuviams jau gerai pažįstamos Sati Veyrunes: paklusnioji, seksualioji, rėksnė, rūpestingoji. Būtent pastaroji, tarp riksmų ir intensyvesnių šokio, muzikos, šviesų intarpų, retkarčiais paklausia žiūrovų, ar mums viskas „ok“? Kartais šokėja mums nusišypso, žvelgia baltomis akimis, objektyvizuoja save, nepaleidžia žiūrovo žvilgsnio. Sati – tarsi dirbtinio intelekto „gliukas“, robotiška. Žiūrovą ji vedžioja už nosies, taip atliepdama mūsų kasdienybę, kuomet patys vedžiojame vieni kitus – flirtuojame, koketuojame, kaltiname, pykstame, rūpinamės ir manipuliuojame. Retai kada žmogus būna pakantus kito riksmams, ir už tai dar susimoka.
Šokis ir komedija – vis dažniau ant profesionaliosios scenos pasitaikantis duetas. Šokio spektaklis „Zonder“, kurį sukūrė iš Belgijos kilusi Ayelen Parolin, „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio kontekste buvo tas ryškus ir spalvotas malonumas tarp gausybės tamsumos – tarsi akimirka atsigauti nuo intensyvaus turinio, paveikus žaismingumu, išryškinantis juoko raukšleles žiūrovo veide. Trys šokėjai užėmė visą scenos erdvę (ir išsiveržė už jos), siautėjo šokio judesiu. Jie šmaikštūs, tačiau destruktyvūs. Priminė herojus iš filmo „Pakalikai“ (angl. Minions) – ne piktybinius, tačiau be galo nerangius ir juokingus.
Cherish Menzo į festivalį atvežė du darbus: „Jezebel“ ir „Darkmatter“. Pastarajame drauge su scenos partneriu Camilo Meija Cortesu ji pasinėrė į skystą tamsumą: stengėsi atsikratyti savo odos atspalvio, išlaisvinti kūną nuo visuomenės suformuotų pinklių, išsinerti iš kailio. Tiesa, dekonstruoti pavadinimą – „dark“ yra perbrauktas, peršantis kelias asociatyvias mintis, kaip slogi spalva, kūno spalva; „matter“ reiškia materiją, o tuo pačiu gali būti aliuzija į „rūpestį“, – buvo įdomiau, nei stebėti patį pasirodymą. Jeigu ne kūrinio pabaiga, kurioje šokėjai savo juoku išsklaidė įtemptą kaip styga atmosferą, išėjus iš salės skonis burnoje būtų ne iš maloniųjų.
Panašus jausmas apėmė ir po kūrinio „Jezebel“, kurio mintis (moters sudaiktinimas, vulgarumas ir erotika, MTV karta ir seksistiška hiphopo kultūra JAV) gal atrodė kiek aiškesnė, tačiau tokia tolima, jog neįkvėpė susirūpinti. Stebėti filmuojamoje medžiagoje Cherish Menzo burną, seiles, liežuvį, gerklę buvo nejauku (nevalingai norėjosi nusukti žvilgsnį), nors, rodos, neturėtų – juk visi tai turime, matome, tuo naudojamės. Tokios detalės, kaip atlikėjos dėvimas tarsi balionas pripūstas kostiumas, primenantis „Michelin“ padangų vyruką, arba jos scenoje valdoma transporto priemonė taip ir liko besvoriai viso darbo fone. Abu Cherish Menzo darbai kankino, į ant rankos esantį laikrodį buvo pažiūrėta ne kartą.
Metus kantriai lauktas sugrįžimas – Marco da Silva Ferreira pristatė savo naujausią darbą „Carcaça“. Pasirodymas techniškai sukaltas labai gerai, eliminuotos scenos ribos, šokėjams suteiktas žmogiškumas – galimybė pavargti, ryškūs ir sluoksnis po sluoksnio nusimetami drabužiai, tačiau visuma taip ir nepasiekė jokios bendros kulminacijos. Tarsi šokio spektaklis būtų sukurptas iš atskirų eskizų, kurie per trumpi išvystyti visumai, o nepasirūpinus deramomis jų jungtimis visas bendras vaizdas taip ir neužaugino emocijos, susižavėjimo, nepakėlė nuo kėdės. Šokio spektaklis vis įkvėpdavo, tačiau taip ir neiškvėpdavo. Daugybę sykių atlikėjai šoko drauge, bet dažniau šie pasimatydavo kas sau – net ir tarp jų, mano nuomone, nebuvo darnios visumos. Gražus pasirodymas, bet tik tiek.
Šiais metais, kaip bebūtų apmaudu, festivalis su žinute „patirti dabar“ tolstelėjo nuo žiūrovo. Vertinant šių ir praėjusių metų programas, tai pastarosios „ne pa aiškinama“, mano manymu, pasirodė turtingesnė dėl suteiktų patirčių, sužadintų minčių, kvietimo reflektuoti, įvairesnių pasirodymo vietų. Paradoksas, kad įsimintiniausias šių metų darbas, rodytas keturis kartus skirtingose Vilniaus miesto erdvėse, buvo nemokamas. Joannai Holew Chronai ir Yaredui Tialhunui Cederlundui iš Švedijos bei jų darbui „Land before time is active with...“ neprireikė jokio įmantraus apšvietimo, virpesius per kūnus siunčiančios muzikinės įrangos, dūmų aparato ir stroboskopų, galų gale – apsinuoginimo. Teprireikė nuoširdaus žavesio, judesio ir artumo – empatijos žiūrovui. Toks turėtų būti festivalio uždarymo pasirodymas – suvirpinta širdis ir dėkingumo kupina siela. Kaip įrodė abu šokėjai, nebūtina mokėti šešiasdešimties eurų už spektaklį, kad panirtum į šokio gilumas. Šis tas gražaus gali būti sukurta ir paprastesnėmis, bet ne prastesnėmis sąlygomis. Peršasi mintis, kad pandemija vis tik turėjo vieną privalumą – išjudino menus iš ir taip troškių teatro salių, pakurstė menininkų kūrybinę ugnelę, atimdama priemones, už kurių šie būtų linkę pasislėpti.
Kad jau prakalbau apie renginių kainas, NBŠ festivalyje šiais metais nepamačiau tik vieno darbo – Dovydo Strimaičio „Hairy“. Būtent kaina tapo priežastimi boikotuoti šį pasirodymą. Noriu viltis, kad festivalio organizatoriai nesirenka krypties paversti šį renginį prieinamu tik elitui, nes atgal, mano manymu, sugrįžti būtų itin sunku. Šio festivalio kuriama šventė yra verta daugelio žiūrovų. Socialiniuose tinkluose peržiūrėjus festivalio nuotraukas ir filmuotą medžiagą susidaro įspūdis, kad čia lankosi tie patys žmonės. Šiomis dienomis būtų sveikintina eiti platyn – įtraukti jauną žiūrovą į tarptautinę programą, kviesti atrasti platų ir įvairų lietuvių kūrėjų ratą, pildyti naujų žiūrovų gretas, galų gale mėginti įtraukti į festivalio dienotvarkę vaikams skirtą programą.
2019 m. Gintarė Masteikaitė, jau dabar neatsiejamas „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio veidas, dėkojo žiūrovams už pasitikėjimą ir norą (pa)matyti daugiau. Pasitikėjimas, mano akimis, nėra lengvai užsitarnaujamas, todėl norisi, kad juo būtų naudojamasi sąmoningai. Kartais išdrįsti įsiklausyti į žiūrovą, neiti lengviausiu keliu ir kurti neužmirštamą šventę visiems yra stiprybė. Organizatoriai, mes patyrėme, ir patyrėme dabar. Mes norime daugiau, esame drąsūs. Atėjo eilė drąsiems būti jums.