Niujorke gyvena dvi poros: 2 vaikinai ir 2 merginos. Pakitus aplinkybėms, jos apsikeitė partneriais ir nukeliavo į Berlyną, kuriame kiekvienas atrado laimę. Tokiais dviem sakiniais nusakoma visa spektaklio, jeigu taip galima pavadinti, dramaturgija. Atmiežta infantiliai skambančiais, nepataikančiais į kontekstą keiksmažodžiais.
***
„Aš niekuo nebesistebiu, čia gi juk New York City!“, – euforiškai taria smagiausias pjesės personažas, vaidinamas Šarūno Zenkevičiaus.
Po „nepakeliamai ilgos“ premjeros nebesistebiu ir aš, mielas skaitytojau. Pasirodo, įmanoma sužvejoti 15 tūkst. eurų iš Kultūros tarybos tam, kad „Menų spaustuvėje“ lietuviškai perskaitytum prieš 6 metus Rolando Rastausko išverstą, kiekvienam internete randamą pjesę.
Lietuvoje gilios teatro tradicijos, tad vyksta daug įvairių festivalių. Pvz. šiuolaikinio teatro „Sirenos“, įvairūs regioniniai ir žanriniai festivaliai, net mėgėjiški. Vienas iš tokių festivalių yra kasmetiniai naujos dramaturgijos skaitymai „Versmė“, organizuojami LNDT. Juose 2016 m. perskaityti „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Skaitymą režisavo amerikiečių režisierius Cazimir Liske, o skaitė tokie publikai puikiausiai pažįstami, mėgstami ir apdovanoti aktoriai kaip Miglė Polikevičiūtė, Emilija Latėnaitė, Darius Gumauskas ir Martynas Nedzinskas. Svarbi aplinkybė: visi „Versmės“ skaitymai visais laikais buvo ir lieka nemokamais.
Vilniaus centre esančios LMTA studentiški spektakliai irgi visuomet nemokami. Taip būsimieji aktoriai ir režisieriai pratinasi prie publikos, jaučia jos energiją, demonstruoja savo paruoštus pasirodymus ir prisistato savo būsimiems kolegoms.
Ketvirtadienio vakarą „Menų spaustuvėje“ parodytas kūrinys, vertinant pagal esmę, net nėra pilnavertis spektaklis. Tai buvo kažkas tarp skaitymo ir eskizo. Priminė skaitymą, nes personažai vis kalbėjo trečiuoju asmeniu, dėl ko aktoriai trupučiuką kartais susipainiodavo, o ir jautėsi didžiuliai tarpusavio atstumai. Ne tarp personažų, deja, o tarp atlikėjų. Klasikiniam teatre tokios žaliavos nepraleistų net ir liberaliausia meno taryba. Jaučiasi, kad nesurepetuota iki galo, palikti aštrūs kampai ir, kalbant M. Čiksentmihalio terminais, nėra tėkmės.
Tačiau kadangi tai formaliai deklaruota kaip spektaklis, matyt, tiksliau būtų vertinti kaip jo eskizą. Mat pastatyta praktiškai be dekoracijų ar scenografijos (jeigu ja nelaikysime keturių daiktų), iš esmės be kostiumų – atlikėjai vilki gatvės rūbus, tokie komplektai sekondhendo parduotuvėje kainuotų po kelioliką eurų. Be sceninio judesio, be muzikinio apiforminimo (triukšmai tokiu nesiskaito) ir net be apšvietimo. Nors pastarasis lyg buvo, juk negalėjo viskas būti tamsoje. Tačiau tai primityviausias gyvenime apšvietimas: tiesiog taškinės šviesos ten, kur kalba personažai ir užliejantis mėlynas fonas, kai jie sapnuoja. Tokios „šviesų dailininko“ kompetencijos vargiai užtektų geresnei diskotekai apšviesti. Apibendrinant, faktinis rekvizito biudžetas, sakyčiau, keli šimtai eurų. Tuo tarpu vienas bilietas į 200 vietų talpinančią salę – 23€! Už tokią sumą galima porą kartų aplankyti Mažąjį teatrą, kuris saugo savo reputaciją ir garantuoja savo produkcijos meninį lygį ir kokybę.
LMTA vykstančiame „Balkono dienų“ festivalyje studentai, anaiptol nedisponuodami 15 tūkst. eurų biudžetu, pasistengia gerokai labiau. Sukuria įtaigų scenos judesį, sumeistrauja kūrybingą butaforiją, susižvejoja laisvų garso efektų ir muzikos takelių iš Youtube klodų, net aprangą pasiskolina ar išsinuomoja. Ką jau kalbėti apie projekcijas ar kitus išteklius. Jie stengiasi, mat turi tam stimulą – salėje sėdi pedagogai ir vertina ne tik įdėtą darbą, bet ir originalumą. Šiuo atveju atsitiko priešingai: garsus Vyrypajevo vardas smalsuolius tikrai pritrauks, premjera pareklamuota, taigi, bilietai parduoti. Kam švaistyti laiką/energiją ieškant įdomių sprendimų?
Ketvirtadienio premjerą spektakliu vadinčiau tik su išlygomis, sąlyginai. Mat yra dar viena, svarbiausia priežastis. Įprastai statydamas pasirinktą pjesę režisierius įgyvendina savo autorinius kūrybinius sumanymus, realizuoja vaizduotėje sukurtą teatrinį sprendimą, interpretuoja kūrinį, sintezuoja atskirus elementus į darnią visumą. Spektaklio kūrėjas, derindamas dramaturgiją su asmenine vizija, pasirenka, išgrynina bei žiūrovui pateikia pagrindinę spektaklio mintį, pjesės kvintesenciją, vadinamąjį aukščiausią uždavinį (rus. сверхзадача). O juo remdamasis formuoja ne tik ritmą ir tempą, bet ir kiekvieną konkretų personažą, šlifuoja jo raišką ir, kaip šiais laikais pasakytume, mesidžą. Tokia yra profesijos esmė, toks yra teatro menas. Būtent todėl dauguma net ir patyrusių režisierių labai atidžiai, dažnai atsargiai renkasi kūrinius. Pjesei galima puikiai skambėti skaitymuose ar pelnyti valstybinį finansavimą, bet tai dar anaiptol negarantuoja sėkmingo pastatymo. Režisierius gali neįvertinti savo jėgų, apsirikti planuodamas išteklius, tačiau jis negali statyti be kūrybinės idėjos. O būtent jos bei režisūrinės lyderystės, juolab savito braižo šitame spektaklyje ir nesimato. Nuo žodžio visai.
Nes užgesus šviesai po pirmų kelių minučių jauties patekęs į skaitymus, po keliolikos pradedi nuobodžiauti girdėdamas pasikartojimus ar svetimų sapnų pasakojimą, o trečią ar ketvirtą kartą išgirdęs Vokietijos sostinės vardą tučtuojau intuityviai atspėji, kad spektaklio pabaigoje visi veikėjai atsidurs būtent jame. Gyvenant Netflixo laikais, švelniai tariant, tikrai silpnas kontentas.
Tokiu atveju vertinti atskirus personažus ar jų įgyvendinimą verta tik lakoniškai. Mat aktoriai (Adelė Šuminskaitė, Vaidilė Juozaitytė, Marius Čižauskas, Šarūnas Zenkevičius) faktiškai yra talentingiausi savo kursuose/laidose, jų pasirinkimas nekelia visiškai jokių abejonių. Bet jie bejėgiai, mat, vartojant teatralų žargoną, neturėjo ką vaidinti. Visus juos ne kartą mačiau kituose spektakliuose. M. Čižauskas yra žvėriškos charizmos ir, svarbiausia, intelektualus artistas. Š. Zenkevičiaus vaidmuo buvo kiek lengvesnis, tačiau jo aktorinė forma – pačiame pike. A. Šuminskaitė pasitvirtino kaip brandi, darbšti ir most underrated (liet. labiausiai per mažai įvertinta) savo kartos teatralė. Šiuo konkrečiu atveju net prie jaunosios V. Juozaitytės neįmanoma prisikabinti, ji pateko tarp puikių kolegų. Manau, Auksinis scenos kryžius anksčiau ar vėliau kaip nors prasibraus labirinte ir suras kelią į jos būsto lentyną. Bet kas iš to? Nesant raiškios režisūros galima pasikviest nors ir didžią Jovitą Jankelaitytę, nuo to spektaklis netaps geresniu. Neištemps, kaip sako scenos žmonės, apie scenos MVP.
Nors ir žinau, kad gal tai šiek tiek nemandagu, tačiau peržiūrėjus premjerą ir užsidegus šviesai, neradau jėgų paploti besilankstančiai kūrybinei grupei. Liko nebent susierzinimas, kadangi nesijaučiu artimas ir nesuprantu nei isterikių, nei narkomanų (tokie pjesės veikėjai). Mandagiai sakant, anaiptol nepersistengė ir publika, pašykštėjusi santūrių plojimų ir neiškvietusi viso lineup’o antram užėjimui aplodismentams. Žiūrovai dar spektalio vidury pradėjo muistytis, girgždėjo savo krėsluose – vis dėlto dvi valandos su viršum daugumai pasirodė per daug, pavargo salė. Tikrai ne tas atvejis, kur nuo pirmųjų minučių iki pat galo sėdi ant kėdės kraščiuko. Irkluodami link garderobo žmonės leidosi tylėdami, tarpusavy neklegėdami, lyg ne savi. Ta būsena vadinasi „kažko, o gal nieko nesupratau“. Ne toks pastatymas, po kurio kiltų minčių škvalas bei norėtusi jį tučtuojau aptarti prie vakarienės su vynu.
Tad perspėju, kad jokiu būdu niekam nedovanotumėte bilietų į šį pastatymą, juo labiau Kalėdų proga. Santykių gal ir nesugadinsite, bet abejonė jūsų skoniu ar netgi geranoriškumu – garantuota. Mat jei reiktų apibūdinti stilių, įvardyti tai drama, melodrama, tragikomedija, farsas mano apibūdinimas būtų trash’as.