„Į sceną sunku eiti su kitu Germanu. Aš vis tiek niekada neatsiribosiu nuo to garso, kurį girdėjau ir kurį noriu girdėti. Aišku, kad tėtis man visada skambės ausyse. Emociškai labai sunku, o kita vertus – lengva, nes nebus sudėtinga verkti ten, kur turiu. Su manimi bus puikūs dainininkai, su kuriais dirbti gera, bet taip jau yra, kad niekada nesugebėsiu atsieti šio vaidmens nuo to, kuris yra širdyje. Ir gyvai daug sykių mačiau tėtį, dainuojantį Germaną, ir įrašų milijoną kartų klausiau“, – premjeros išvakarėse sako šįmet į operos „Oskaru“ vadinamą tarptautinį šio žanro atlikėjų apdovanojimą pretenduojanti Asmik Grigorian.
Kažkada Gehamas Grigorianas Germano vaidmeniu „Pikų damoje“ padarė tikrą perversmą – iki jo šią partiją dainuodavo gerokai dramatiškesni balsai. Jis parodė, kad ją galima atlikti visiškai kitaip. Daugybė tenorų iki šiol mokosi iš jo įrašo. Prieš gerus penkiolika ar dvidešimt metų pasaulio žiniasklaida solistą maudė liaupsėse: „jis visa savo esybe įkūnijo apsėstąjį Germaną“, „maksimali koncentracija vaidmeniui paliko pritrenkiantį įspūdį.“ Dirbęs geriausiuose tuometės Sovietų Sąjungos teatruose, jis sukūrė daugybę įvairiausių vaidmenų, galiausia šiai valstybei subyrėjus išvykęs į Vakarus, Gehamas Grigorianas dainavo Londono „Covent Garden“, Niujorko Metropolitan, Milano „La Scala“, Buenos Airių „Colon“, Sankt Peterburgo Marijos ir kituose teatruose, gastroliavo po visą platų pasaulį.
Po dešimties karjeros metų Vakaruose, Gehamas Grigorianas buvo vadinamas vienu geriausių XX amžiaus tenorų pasaulyje, greta legendinių Enrico Caruso, Franco Corelli, Beniamino Gigli.
Apie karjerą svetur Gehamas Grigorianas yra kalbėjęs interviu žurnalui „Žmonės“: „Sunku buvo dar ir dėl to, kad pusė pasaulio nežinojo, kur ta Armėnija. Pasirašinėja su manimi kontraktą ir klausia, kas tie armėnai. Dauguma buvusių Sovietų Sąjungos atlikėjų tai perėjo. Kol įrodai visiems, kas tu, ką sugebi... Tuo tarpu bet koks italiūkštis – kirminiukas visiškas, dainuoti nemoka, bet vien todėl, kad yra italas – iškart priimamas. Tik aš lengvai nenusileisdavau: su Riccardo Mutti atsisakiau dainuoti, nes sukonfliktavome su juo. Dainuodavau jo spektakliuose, kai kas nors kitas diriguodavo. Dar vienas toks garsus režisierius buvo... per ilgu liežuviu... Aš jį truputį patrumpinau... Pasakiau Romoje kam reikėjo ir jį pakeitė.
Juk jau 1979 metais mane laikė geriausiu tenoru Italijoje. Tai – ne tušti žodžiai. Dokumentais patvirtinta. Tada Luciano Pavarotti, Jose Carreras dainavo. Bet aš taip pat jau turėjau savo vietą. Ir labai reikšmingą. Manau, kad būčiau padaręs net geresnę karjerą nei Pavarottis. Pagal balsą ir grožį aš niekam nenusileidau. Gaila, kad geriausiais, produktyviausiais metais, kada galėtum milijonus uždirbti, sėdi ir nieko negali padaryti... Tik keturiasdešimties metų karjerą pradedi, kai ją tokio amžiaus jau baigti reikia... Ai, bet buvo ir praėjo.“
Didžiosios karjeros pabaigos solistas nedramatizavo. Tame pačiame interviu jis paaiškino: „Nieko čia skausmingo nėra. Visi supranta, kad žmogus sensta, kad šešiasdešimties negali dainuoti taip, kaip trisdešimties. O tie, kas nesupranta ir savo noru nepasitraukia, būna anksčiau ar vėliau išprašyti be jokios galimybės grįžti... Aš pats nusprendžiau, kad baigiu savo karjerą. Kaip? Ėmiau vaidmenų atsisakinėti: šito nebedainuosiu, šito ne... Pamažu pamažu... Yra vaidmenys, kurių jau nuo 35-erių nebedainuoju. Pavyzdžiui, Sevilijos kirpėjo, Donžuano... Todėl, kad tai – lyrinės partijos. Ką pilvotas dėdė ten veiktų? Ir nieko skausmingo čia nėra: tiesiog reikia blaivią galvą turėti. Operos scenoje tegu mano studentai dabar dainuoja. Ko man ten? Šlovės? Šlovė, kurią jau užsitarnavau, visada liks su manimi.“
Kažkada dar sovietmečiu jo stažuotė Milano „La Scala“ teatre lėmė didelį solisto gyvenimo posūkį – susipažinęs su Lietuvos operos primadona Irena Milkevičiūte, jis Vilniuje sukūrė šeimą, 1980-1988 metais dirbo Operos ir baleto teatre, dėstė tuometėje konservatorijoje.
„Lietuvoje jau nuo atvykimo viskas klostėsi: nuo pirmo spektaklio ir pasisekimą turėjau, ir pamilo mane stipriai. Pamenu, klausia, ar lietuviškai galėčiau padainuoti? „Gerai. O kokią lietuvišką operą turite?“ – paklausiau. „Pilėnai“. Vienas spektaklis turėjo įvykti jau po keturių dienų, kitas – po dešimties. „Po dešimties dienų dainuosiu“, – pareiškiau. Ir išmokau, ir padainavau. Iki šiol žodžius prisimenu. Per tuos gyvenimo Lietuvoje metus visai padoriai lietuvių kalbą išmokau. Aišku, labiausiai su Lietuva sieja tai, kad čia vedžiau, dukra gimė...
Man čia patiko. Bet tėvynė labai traukia. Žinote, pastarąsias kelias dešimtis metų aš daug kur gyvenau, Londone turėjau butą, Niujorke turėjau... Bet niekur neprigijau. Kasdien galvodavau: kada jau baigsiu visus savo darbus, karjerą ir važiuosiu į Jerevaną – namo. Visą laiką manęs neapleido šitas jausmas“, – žurnalui „Žmonės“ apie gyvenimo tarpsnį Lietuvoje yra pasakojęs Gehamas Grigorianas.
Puiki karjera Vilniuje nebūtų tenorui tokia svarbi, jei ne šeima ir ypač – į jo gyvenimą čia atėjusi itin svarbi moteris – duktė Asmik.
– Asmik, esate sakiusi, kad po tėčio išėjimo susikūrėte sau daug naujų tikslų. Ėmėte tobulinti vokalo techniką, tapo svarbu būti scenose, kuriose dainavo jis ir mama, kad žmonės, didžiuodamiesi jumis, prisimintų juos. Kas dar pasikeičia netekus svarbaus žmogaus, profesinio idealo?
– Viskas pasikeičia radikaliai. Man buvo 35-eri, kai tėtis išėjo. Paprastai tokių metų žmonės dar gyvena turėdami tam tikrą amžinybės jausmą: mirtis, aišku, yra, bet – kažkur labai labai toli. Tai natūrali žmonių iki penkiasdešimties būsena. Po to jau ima atsirasti kitoks gyvenimo suvokimas. Netekus artimo žmogaus, aš peršokau tuos penkiolika metų ir atsidūriau laiko tarpsnyje, kai nebepamiršti, kad viskas yra labai laikina, labai trumpa, labai greita, kad mirtis visą laiką yra labai šalia. Tiesiog suvoki, kad taip yra.
Prieš išeidama į sceną visada pagalvoju apie tėtį. Jis – lyg mano talismanas. Visada įsivaizduoju, kad dainuoja kartu su manimi. Kartais – sėdi salėje, priklausomai nuo nuotaikos. Tai mano susigalvotas dalykas, kuris suteikia jėgų.
– Kokią didžiausią pamoką, dovaną esate iš tėčio gavusi?
Jis man padovanojo labai didelį dalyką – stuburą. Supratau, kad su vaiku visai nebūtina praleisti labai daug laiko. Užtenka jį mylėti. Ir jis kažkokiu būdu sugebėjo man pasakyti, kad buvau labai stipriai mylima. Visada žinojau, kad, jei kažkas nutiks, tėtis atsistos ir mane apgins. Jis man suteikė pasitikėjimą savimi, tą vadinamąjį stuburą, dėl kurio aš šiandien galiu atsistoti ir pasakyti: taip, žinau, esu stipri, esu talentinga, graži, aš galiu. Gyvenimas yra gražus. Kita labai didelė jo dovana – pozityvumas. Jis, tikrai ne kokios nors budizmo knygos, man davė sekundės vertės suvokimą. Kad viskas, kas vyksta dabar ir čia, yra svarbiausia. Dabar ir čia reikia gyventi linksmai, šypsotis. Gyvenimas mums duotas, kad džiaugtumėmės, džiugintume kitus.
Kažkada jis man pasakė: „Gyvenimą reikia nugyventi taip, kad žmonės, ištardami tavo vardą, visada šypsotųsi.“ Įsidėmėjau šitą frazė, bet jos esmę suvokiau tiktai dabar. Ir to aš mokau savo vaikus. Ji man tapo labai didele filosofija. Juk nugyventi gyvenimą taip, kad žmonės prisimintų tave su šypsena, yra nepaprastai sudėtinga. Toks noras kiekviename žingsnyje, kiekvieną dieną tave daro geresniu žmogumi, nes prieš kiekvieną poelgį stabteli ir pagalvoji. Kažką aprėksiu? Ne. Noriu, kad šis žmogus mane atsiminęs šypsotųsi. Žinoma, to nereikia absoliutinti, gyvenime būna situacijų, kai reikia pakovoti. Bet iš esmės ši tėčio frazė tapo mano gyvenimo rodykle.
– Koks jis buvo jūsų spektaklių, repeticijų žiūrovas?
– Jis matė labai nedaug mano spektaklių ir repeticijų. „Manon Lesko“ su Vilnius City Opera buvo pirmas mano darbas, kurį matė apskritai. Po to dar buvo „Trubadūras“ ir „Madam Baterflai“. Jis buvo vienas mano mokytojų, tad daug kalbėdavomės apie techniką, bet aš visada mačiau jo akyse, kad jis manimi be galo džiaugiasi. Net tuomet, kai žinodavau, kad darau visai neteisingai, toli gražu ne gerai... Man visada būdavo be galo sunku, ir dabar sunku, dainuoti su mama ir su tėčiu.
Suvokimas, kokie jie dideli meistrai, visuomet keldavo didelį stresą. Bet tėtis, netgi matydamas visas klaidas, visada manimi didžiuodavosi ir žinojo, kad ateis ta diena, kai būsiu ten, kur esu šiandien. Nė vieną sekundę, niekada nesuabejojo. Jis kartojo, kad būsiu pirma, didelė. Tai ir yra tas stuburas, apie kurį kalbėjau. Be abejo, toks jo tikėjimas yra ir įpareigojimas, atsakomybė. Bet aš atsakomybės nebijau. Pridėjusi ranką prie širdies galiu pasakyti, kad kiekvienas nueitas žingsnis, viskas, ką turiu, – dėl to labai sunkiai dirbau.
– Kaip šiandien jūs, kaip profesionalė, įvertintumėte savo tėtį, kaip kitą profesionalą?
– Kaip profesionalė galėčiau pasakyti labai daug dalykų, nes iš tikrųjų, manau, kad tėtis buvo labai didelis... Yra kūrinių, kurių niekas iki jo geriau nedainavo ir nežinau, ar kada dainuos. Jisai buvo nepaprastas meistras, labai didelis talentas, žmogus, turintis išskirtinę, sunkiai nupasakojamą energetiką. Galėdavo įeiti į nepriklausomai kokio dydžio patalpą – draugų kambarį ar salę su dešimtimis tūkstančių žmonių – jisai per sekundę radikaliai pakeisdavo erdvės energetiką. Jis buvo labai labai didelė saulė. Jo spektakliai visada būdavo kažkas nepaprato, įsimintino.
Yra ir kitas dalykas, kuris pamirštas šiais laikais: ir mama, ir tėtis – jie abu – iš tos kartos, mokyklos ir Dievo dovanos, kurie aiškiai parodė, kad opera pirmiausiai yra teatras, bet pagrindinis vaidinimo įrankis yra balsas. O vaidinti balsu gali nedaug dainininkų. To labai stipriai stengiuosi išmokti ir, manau, kad tai ir yra opera. Čia svarbu talentas, balso grožis, gebėjimas valdyti balsą taip, kad jis paklustų, kad juo galėtum išgauti bet kokią norimą spalvą, garsą, emociją. Čia yra kaip sportas, ilgų metų mokykla.
– Užkulisiuose tenka sutikti žmonių, kurie atsimena tėtį, klausia, ar jūs jo duktė?
– Tai ir yra linksmoji mano sugalvoto plano dalis, kodėl noriu dainuoti tose scenose, kodėl man tai svarbu. Tikiu, kad tėtis mato, didžiuojasi ir keliauja su manimi šitą kelionę. Aišku, man norisi, jog jo atminimas visada gyvuotų. Aš tą galiu padaryti – nešioju tą pačią pavardę. Kartais žmonės mūsų ryšio iškart nesuveda. Pavyzdžiui, Placido Domingo pernai Zalcburgo festivalyje žiūrėjo „Salomėją“, bet iškart nesuvedė to fakto, kad esu Grigoriano, su kuriuo buvo gana artimi, dukra. Paskui stebėjosi: „Ak taip, čia gi Gehamo vaikas!“ Man svarbu, kad savo pavarde galiu pratęsti jo atminimą. O sutikusi tuos žmones, kurie jį prisimena, kažkuria prasme jaučiuosi, lyg tėtis būtų gyvas. Tiksliau, kai žmonės jį prisimena, man tėtis tampa dar gyvesnis esamajame laike. Beje, visi prisimena tėtį su šypsena. Tai man suteikia daug džiaugsmo – juk apie tai jis svajojo! Svajojo būti prisimintas, kaip geras linksmas žmogus.
– Kritikai teigia, kad išjudinote nusistovėjusias ribas – tokios Salomėjos kaip jūsiškė iki šiol nebuvo. Galbūt tai – toks pat perversmas operos istorijoje kaip kad buvo jūsų tėčio Germanas?
– Kaip bus su Salomėja, paaiškės po penkerių ar dešimties metų. O dėl tėčio Germano jau patvirtinta – buvo didelis įvykis, pakeitęs operos istorija.
– Dedikuoti šią „Pikų damą“ jam – jūsų idėja?
– Labai norėjau, kad taip būtų, bet ne mano charakteriui kažko prašyti ar siūlyti. Užtat buvo labai labai gera širdyje, kai režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasakė, jog spektaklis bus dedikuotas tėčiui. Čia jos idėja. Galbūt – jųdviejų su maestro Gintaru Rinkevičiumi. Tokie faktai daro žmones artimais, dėl jų, dėl tų žmogiškų savybių, visada sugrįšiu į Lietuvą.
„Vilnius City Opera“ režisierė Dalia Ibelhauptaitė sako nė akimirkos nesudvejojusi, kad naujasis „Pikų damos“ pastatymas turėtų būti skirtas Gehamui Grigorianui pagerbti: „Jis yra nepaprastai svarbi ir iškili asmenybė visai Lietuvos operos istorijai – Nacionaliniame operos ir baleto teatre Gehamas Grigorianas yra sukūręs fantastiškų vaidmenų. Jam skiriame šį „Pikų damos“ pastatymą ne tik dėl to, kad jame dainuoja nuostabi dukra Asmik, žmona Irena Milkevičiūtė. Tam būtų pakakę ir mano asmeninių motyvų. Pamenu, kažkada ankstyvoje paauglystėje eidavome su mama į Operos ir baleto teatrą. Mama dievino tiek Ireną, tiek Gehamą, tad mes labai dažnai – tikrai daugiau nei po tris ar penkis kartus – eidavome į spektaklius, kur jie dainuodavo. Jie abu nešė tokią šviesą, tokią aistrą, meilę, tikėjimą, viltį scenoje, tai buvo tokia balsų partnerystė, kuri iki šiol ryški mano atmintyje.
Likimas man padovanojo dovaną, galėčiau sakyti, būti šitos šeimos dalimi. Ne tik todėl, kad didelė kelionė nueita su Asmik nuo pirmųjų jos spektaklių, daug vaidmenų sukurta, daug dalykų kartu išmokta, kartu išaugta. Visą laiką toje kelionėje buvo jos tėtis. Pamenu, kai pakviečiau Asmik „Bohemoje“ dainuoti Miuzetą, daug kas manė, kad ji turėtų būti Mimi, o aš norėjau apsaugoti, leisti jai išaugti, išmokti meistrystės pirmiau kuriant mažesnius vaidmenis. Ir labai didžiavausi, kai Gehamas buvo vienas tų retų žmonių, kurie šioje situacijoje sakė: „Kokia protinga moteris!“. Tuomet susipažinome. Tiek statant „Manon Lesko“, tiek „Trubadūrą“, Gehamas sėdėdavo Kongresų rūmų kamputyje ir per visas scenines repeticijas stebėdavo ne tik savo dukrą, bet ir kiekvieną solistą, kiekvienam duodavo patarimų, pastabų. Ir labai labai jaudindavosi per premjeras, kurių nežiūrėdavo iš salės, nes praktiškai visą laiką būdavo užkulisiuose. Iš jaudulio, iš noro, kad tik mums viskas būtų gerai. Neturėjome ypatingų sietynų, raudonų kilimų, prašmatnių persirengimo kambarių, bet jisai kartu su visais, lygiai kaip ir Irena Milkevičiūtė, buvo mūsų „bohemiečių“ šeima.
Labai džiugu, kad jo dukra, kuri dabar jau pasiekė pasaulinių aukštumų, pratęsė jo kelionę didžiuosiuose pasaulio teatruose. Kelionę, kurios dėl politinių priežasčių negalėjo visiška išpildyti jos mama. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad galėjome būti Grigorianų šeimos dalimi.“