Atlikėjų pora Aušra ir Ramūnas Difartai: dėsnis, esą du vienodi vienas kito netraukia – ne visada veikia

Nors aplink siautėja koronavirusas ir valdžia nuolat svarsto apie griežtėsiančius apribojimus – atlikėjų pora Aušra ir Ramūnas Difartai kartu su styginių kvartetu šiandien kviečia žiūrovus į savo autorinį vakarą „Gyvenimo kinas“. Vokalistė, tekstų autorė Aušra tvirtai įsitikinusi – ypač dabar negalima pasiduoti slogiai nuotaikai. Ji ragina klausytis muzikos, kuri pakelia, sušildo, atitraukia nuo neigiamų minčių.

Pokalbį su sutuoktinių pora pradedame ne apie kiną, bet santykius – čia juk taip pat labai svarbus vadinamasis „happyendas“ (laiminga pabaiga). Abu nė kiek neabejoja – kiekvieni santykiai to siekia.

– Sakoma, kad dirbti su antrąja puse viename darbe gan sudėtinga. Kaip sekasi pasiekti bendrą sutarimą? Ar kūrėjų šios klišės neliečia?

A. Difartė: Mums kaip tik tobula. Kai pavargstame nuo kasdienybės imame kalbėtis muzikos kalba, tai labai atpalaiduojanti išraiška. Džiuginanti, pakelianti virš kasdieninių dalykų.

R. Difartas : Tai amžina diskusija – kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Fizikos dėsniai, esą du vienodi vienas kito netraukia, kad turi būti skirtingi poliai – ne visada veikia. Santykiuose nėra tokių taisyklių. Manau, kiekvienas turime savo gyvenimo scenarijų, kuriuo einame. Jeigu randama bendra pozicija, ideologija, supratimas apie prasmę – puiku. Tačiau vienos tiesos gyvenime nėra, kiekvienas esame skirtingi. Tokios situacijos dažnai pasitaiko, bet ji ne apie mus.

A. Difartė: Ramūnas ir dainą yra parašęs, kuri vadinasi „Dvi dienos be tavęs“. Mes vienas be kito daugiausia dvi dienas galėtume išbūti.

R. Difartas: aš taip paskaičiavau (juokėsi.) Į gyvenimą reikia žiūrėti per jausmus – tada daug kas išaiškėja. Jeigu bandai save kuo nors įtikinti, vien dėl to, kad taip rašė knygoje ar sakė per televiziją – tada manau, visas gyvenimas pavirs į diskomforto zoną.

– Abu rašote tekstus dainoms. Ar nekyla noras ką nors pakeisti vienas kito kūryboje?

A. Difartė: Būna, būna...

R. Difartas: Ir tai yra gerai. Bet sakyčiau, kad į tai žiūrime atsargiai, leidžiame vienas kitam turėti asmeninę nuomonę, savo požiūrį į apdainuojamą temą. Kūryba – esi tu pats. Galbūt žodis dainoje ne taip skamba, tada imamas kitas. Menka problemėlė – vienas kitą gerbiame, palaikome nuomonę, dėl tokių dalykų nesipykstame.

– Kas sukelia aštresnes emocijas?

A. Difartė: Aštresni kampai atsiranda dėl nuovargio, organizacinių ar kitokių žemiškų dalykų. Kai ne viskas pavyksta taip, kaip planavai.

R. Difartas: Nėra dėl ko rautis plaukų. Kaip ir kaltinimų, koks esi bjaurus, kad to ar ano nepadarei, kas teisus, o kas – ne. Visus nesutarimus bandome išspręsti kalbėdamiesi tarpusavyje, nepuolame į emocinius ginčus.

– Norite pasakyti, kad tarp judviejų nebūna savaitę trunkančių nekalbadienių?

R. Difartas: Per visus bendro gyvenimo metus nesam susipykę. Nežinau, galbūt tai nėra normalu, bet kažkaip mums nėra jokio diskomforto.

– Kiek jau metų esate kartu?

A. Difartė: žiūrint nuo kada pradėti skaičiuot... Jei santuokoje – aštunti metai, jei pažinties – dvigubai daugiau – keturiolika.

– Visi filmai prasideda nuo pažinties. Kadangi vakaro tema – „Gyvenimo kinas“, papasakokite, kaip susipažinote?

A. Difartė: Iš tiesų, viskas vyko, kaip filme. Lijo stiprus lietus, su drauge vaikščiojome niūriame pajūryje. Pamatėme, kad vakare bus vienos grupės koncertas, nusprendėme nueiti. Nors lijo – sėdėjome jaukiai, dainavome, nes žinojome visų dainų žodžius. Ramūnas tai pastebėjo, priėjo – pradėjome bendrauti.

R. Difartas: vakarą vainikavome ekspromtiniu duetu, sudainavome dainą, kurią abu žinome. Merginoms pasiūliau kartu sudalyvauti festivalyje „Visagino country“, taip gimė pirmas bendras projektas.

– Tai galima sakyti, kad „susidainavote“, tikrąja žodžio prasme?

A. Difartė: Taip (šypsosi.)

– Šiuo pandemijos laikotarpiu žmonėms iškyla daug iššūkių. Ko palinkėtumėt visiems?

R. Difartas: Iškart užbėgant už akių: pirmiausia, reiktų nustoti žiūrėti televiziją, bandyti labiau suprasti save, įsiklausyti į savo nuomonę. Informacinės technologijos vieną dieną žmogų nužudys...

Vyrauja masinė psichozė, ypač – didesniuose miestuose. Atokiau gyvenantys žmonės turi savo nuomonę, bet jos kartais prisibijo, nes galbūt kažko nesupranta. Čia gi visi viską žino, bet iš to žinojimo nepadarėme geresnės valstybės.

Yra daug problemų, o jų būti neturėtų, arba lengvai išsprendžiamos. Visuomeninė nuomonė žudo mus, kaip asmenybes. Klimpstame, nes neturime šviesulių. Dalykų, dėl kurių reiktų aukotis, saugoti, kabintis. Nebeturime šių svertų, tik komercinius dalykus, kurie baigia užsmaugti.

– Jeigu paaiškės, kad renginiai nebegalimi dėl koronaviruso sugriežtintų reikalavimų – kaip viskas pasisuks?

A. Difartė: Šią savaitę turime paskutinius koncertus, po kurių tikrai nežinome, kas bus toliau. Gruodį numatytos renginių datos, bet negali nieko planuoti. Ta nežinia nėra smagi. Bet bandome mąstyti pozityviai, kad išgyvensim, išsilaikysime. Kada nors tai vis tiek baigsis.

Rugpjūtį buvo mūsų koncertas, o Vyriausybė anuomet kaip tik priėmė įstatymą, kad renginiuose visiems reikės būti su kaukėmis. Buvo nesmagu ir nejauku, apėmė dviprasmiškas jausmas.

R. Difartas: Žmones tai išgąsdino. Kiti, kad ir turėjo bilietus – neatėjo.

– Reikia būti nuolat pasirengusiems netikėtumams, reaguoti ekspromtu – tai sunku?

R. Difartas: Anksčiau stebino pasakymas, kad žmogui reikia mokėti teisingai kvėpuoti. Galvodavau, ką tai reiškia, juk visi kvėpuojame ir nesakome: nemoku, pamokyk. Tačiau iš tikrųjų, kai gyvenime užklumpa tokie sunkumai teisingas kvėpavimas padeda išsilaikyti.

Sportininkai žino: stresinėje situacijoje kvėpavimas turi būti lygus. Tik tada tu išlaikai vidinę darną ir ramybę. Jei pradedi stresuoti, atrodytų, viskas sukyla, ima trūkti oro. Stengiamės išlikti ramūs...