Gamtos kabinetuose menininkė Aurelija Maknytė ieško atsakymų: kodėl kultūra pykstasi su natūra

Apibūdinti Vilniaus rotušėje vykstančios parodos „Gamtos kabinetai“ autorės Aurelijos Maknytės meno lauką išties sudėtinga, ypač – įsprausti į kokius nors rėmus. Bet, akivaizdu – jos kūryba gyva ir gyvybinga. Tai įrodo klasicistinėse rotušės erdvėse atsiradę meno objektai: kad ir stovelis gyvalazdžių akvariumui. Netrukus pati gamta atliepė kūrėjos idėją: maždaug po pusvalandžio apžiūrėti eksponato atvyko voras. Menininkė tikisi, kad jis čia apsigyvens – „kilnojamo turto kvartalo „Gyvalazdžių terasos“ kabinetuke“.

Atrodytų, pats parodos pavadinimas derina iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Juk žodis „kabinetas“ asocijuojasi su institucijomis, kaipgi jis pritapo prie gamtos?

A. Maknytė aiškino, kad ją įkvėpė meno, gamtos ir technikos objektų rinkinys – kunstkamera: „Kunstkamera – senas žanras: įdomybių kabinetai, į kuriuos surinkdavo keistus, įdomius gamtos (ir ne tik) objektus į patalpas, dėžes, spintas ir rodydavo.“

Pati rotušė, anot pašnekovės, – institucija, nėra speciali parodinė erdvė. A. Maknytės kūrinių ekspozicija rodoma pirmame rotušės aukšte. Daugelis parodų organizatorių šio aukšto erdvių prisibijo, nes čia meno kūrinius išdėstyti gan komplikuota.

„Norėjosi skirtingus darbus apjungti į visumą. Būtent kabinetai leido tai padaryti – pasisuki per petį, matai skaidres, už kampo – kolonos, kaulai, pievutė... Kaip ir gamtoje, tarsi chaosas. Tačiau aišku, kad ten sava tvarka. Galima netgi sakyti, kad gamta turi savo kabinetėlius, juos prižiūri“,– samprotavo A. Maknytė.

Pasileidžia per pievelę

Ne vienas nustemba išvydęs menininkės įgyvendintą sumanymą. Vienas sostinės rotušės kampelis, tikrąja ta žodžio prasme, užžėlė žole. Tačiau, anot A. Maknytės, žiūrovai nesutrinka, nusiavę batus pasileidžia per pievelę.

„Užbėgsiu už akių pasakydama, kad tas žolytės buvimas man pačiai paradoksaliai įdomus. Iš pradžių turputėlį abejojau dėl jos, toks popsinis dalykas. Malonu po pievutę pasivaikščioti – gyva gamta. Bet ji dirbtinai užauginta, tad natūralumo mažai – tai kultūrinė pieva“, – idėjos užuomazgą atskleidė ji.

Menininkei visada buvo įdomus kultūros ir natūros klausimas, įtampa tarp jų. „Kaip tarpusavyje komunikuoja, pykstasi... Pievutė labai iliustratyviai visa tai parodo. Norėjau, kad per ją vaikščiotų, prieitų, paliestų. Jei parodai baigiantis nenusimindžios – pievoje išdygs siurprizai. Dėl to ji itin prižiūrima, laistoma“, – žadėjo staigmenų parodos autorė.

Natūros ginčas su kultūra, anot menininkės, kyla dėl įvairių priežasčių. Jį esą lemia netgi mūsų santykis su peizažu. Lietuvoje, anot A. Maknytės, sunku rasti natūralų kraštovaizdį – netgi ten, kur jis atrodo gamtinis.

„Kažkada pasėta, užauginta, pasikeitę... Netgi Kuršių nerija – išskirtinis gamtos ir žmogaus kūrinys. Jei nebūtų jokio įsikišimo, viskas atrodytų kitaip. Kartais apie tokius dalykus net nesusimąstome“, – pažymėjo pašnekovė.

Gamtoje menininkė praleidžia daug laiko: šienauja, genėja, daro takelius. „Pastebėjau, kad tam tikras rūšis labiau gerbiu, o kitas – mažiau. Jei imuosi genėti jaunuolyną, gaila nupjauti ąžuoliuką, kokį uosiuką – lengviau. Nors ir stengiesi su gamta sugyventi maksimaliai draugiškai, vis tiek išlenda kultūrinė, autentiška savastis. Būtent apie tai kalbu savo parodoje – užtat čia atsirado ironiškas ąžuolo vainikas, kaip įvertinimo simbolis. Daug dalykų, kurie skatina susimąstyti, pažvelgti kitaip“, – apie savo kūrybinį užmanymą kalbėjo A. Maknytė.

Kažkada menininkė buvo respublikinių biologų olimpiadų laureatė, prizininkė. Baigusi mokyklą svarstė galimybę tapti biologe. Įstojo į universitetą, tačiau studijas greit metė – paauglystės svajonės pasirodė per daug romantiškos.

„Greit supratau, kad mokslininkės kelias nebus įdomus, ypač jei nepavyks atrasti kokios nors naujos rūšies, nors ir labai to norėčiau. Patraukė menas, nuo biologijos staiga nusisukau, bet to visai nesigailiu. Anas kelias niekur nedingo, gal kažkiek užžėlė, bet vis kažkokiais kitais pavidalais išsišienauja“, – sakė A. Maknytė.

Turi kolekcininkės geną

Daugelis kūrėjų gamtoje semiasi įkvėpimo. Ne išimtis ir A. Maknytė, kuri tvirtina daug medžiagos kūrybai atrandanti gamtoje: „Turiu kolekcininkės, rinkėjos geną. Ką randu keliaudama – pasiimu, pasidedu ir saugau. Kartais tai tampa panaudojama po daugelio metų. Tai ne vienintelė tema mano darbuose, bet gan ryški.“

Meno kritikų A. Maknytė dažnai pavadinama kasdienybės archeologe, nes meninius objektus ji kuria iš blusturgiuose atrastų senų laiškų, fotografijų albumų ar dokumentų. „Iš tikrųjų tai yra tikroji kasdienybė. Eilinių žmonių gyvenimo įrodymai kartais daugiau pasako, nei istorijos vadovėliai. Ne todėl, kad tyresni ar švaresni, bet ideologiškai nenušlifuoti – tikri tikrų žmonių skausmai ir džiaugsmai“, – į istoriją kitu kampu pažvelgė ji.

Ateities tyrinėtojams, matyt, bus sunku išsiaiškinti detales apie dabartinį laikmetį. Menininkė sutinka – tai šių dienų problema. Žmonės neberašo popierinių laiškų, tekstų ant popieriaus lapo. Tad egodokumentikos tyrimai (apimantys asmeninius laiškus, dienoraščius, atsiminimus) – ateityje nebus tokie išraiškingi. „Viskas skaitmeniniame burbule – dingus žmogui, dings ir jo paskyros, elektroninis paštas. Turbūt atsiras priemonių, leidžiančių įlysti į skaitmeninį debesį, bet tai jau ateities istorikų rūpestis“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje magistrantūros studijas baigusi A. Maknytė sako, kad nuolat stengiasi atnaujinti turimas žinias. „Nėra taip, kad tik žiūrėčiau į medžius ar rinkčiau kaulus, – juokdamasi sakė menininkė. – Nuolat kažką skaitau, tai yra svarbu. Be knygų savęs neįsivaizduoju, skaitau ir grožinę, ir teorinę literatūrą.“

Ant A. Maknytės naktinio stalelio niekada neguli viena knyga, laukia visa eilutė – kai kurios jų pasiimtos iš bibliotekos. Bibliotekoje aptikta Norberto Vėliaus „Baltų mitologija iš sakalo skrydžio“ kūrėjai priminė apie tai, kad ši tema kažkada jai buvo itin įdomi. „Jei galvoju apie būsimas parodas, stengiuosi pasirinkti tokias knygas, kurių tematika suktųsi aplink tai. Norisi atrasti netikėtų sąlyčio taškų, tai praplečia kontekstą,“, – kalbėjo ji.

Savo žemės gabalėlyje sukūrė parodos planą

Akiratį praplečia ir dėstytojavimas. Keliose aukštosiose mokyklose ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje fotografijos bei video meną dėstanti A. Maknytė sako, kad jai šis užsiėmimas patinka, tai tarsi nuolatinė paskata veikti.

„Esi priverstas (gerąja prasme) labiau viskuo domėtis. Studentus, moksleivius vedžioju į parodas. Noriu parodyti, kad žiūrėjimas į meno kūrinius kompiuterio ekrane ir ekspozicijų erdvėje – tai visiškai skirtingi dalykai. Kūrinys kitaip suskamba. Džiugina, kad turiu galimybę pažvelgti į meną studentų akimis. Mano patirtys kitos, o vaikai pastebi tai, ko aš nematau. Vyksta apsikeitimas – bent jau taip tikiuosi“, – sakė ji.

Instaliacijos, rasto daikto panaudojimas – dažna meninės išraiškos priemonė A. Maknytės kūryboje. Pasvarsčius, kad menininkės darbai kažkuo panašūs į postmodernistinės dailės kryptį – žemės meną („Land Art“), ji su išsakyta nuomone nenorėjo sutikti. Visgi pripažino, kad yra sukūrusi ir kažką panašaus savo gimtoje žemėje Širvintų r., kur praleidžia daug laiko, ir kaip ji pati sako „yra ten nusėdusi“.

Ruošdamasis parodai Vilniaus rotušėje savo turimos žemės gabalėlyje ji sukūrė parodos planą. „ Brūzgynuose išpjoviau seną, nešienautą pievą. Aišku, vietoj kolonų auga medžiai – netvarkingai, taip, kaip jiems atrodo. Vadinu tai laukine, mano rotuše. Ši iššienauta rotušė tarsi satelitinis parodos tęsinys. Kai baigsis paroda, mano rotušė pievoje liks“, – pasakojo A. Maknytė.

Šį plotelį menininkė ketina prižiūrėti. Kitais metais galbūt pasisodins moliūgą. „Pasodinsiu vieną kitą kultūrinį augalą. Stebėsiu, kaip visiškai kitaip atrodo tas plotas, kurį pasiimi iš gamtos. Patinka tokie tęstiniai projektai“, – dalijosi vizija kūrėja.