– Feliksai, kokias idėjas dar būtinai norėtumėte įgyvendinti?
– Jei kiltų gera mintis, rašyčiau simfoniją, atsisakydamas to, ką jau dariau. Kad įvyktų dar vienas lūžis, kad būtų visiškai kitaip, ko dar nebuvo, bet, manau, tokiu atveju manęs nesuprastų. Gal ir gerai, tai reikš, kad sukūriau kažką naujo. Tam reikia darbo ir pastangų, o ne planą vykdyti. Be to, dirigentas irgi turi būti suinteresuotas. Atsimenu, kai bandžiau fantazuot, rašydamas estradinę muziką, orkestrantai kartais šaipydavosi, bet Jonas Vadauskas sudrausdavo: vyrai susiimkit, vis tiek grosim.
– Kaip siekiate kūrinio vienovės?
– Viską lemia pirmoji dalis – nusako gaires, temas. Daug kūrinių iš vieno grūdo išaugę. Parodai nedidelį motyvą, paskui gali iki dvylikos garsų išaugint. Serialumo mano muzikoje labai daug, bet jis ne toks, kokį taikė serializmo kūrėjai, pats principas suteikia balsams savarankiškumo. Soluojantis instrumentas turi teisę savarankiškai mąstyti, plėtoti temą kaip veikėjas. Jeigu jaučiamas kitoks stilius, muzikologams turėtų būti įdomu suprasti, kaip tas padaryta. Aš jaučiu, kad mano muzika kitokia. Jeigu kas atrodo nesuprantama, klausomasi tiek kartų, kol paaiškėja. Bet pirmiausia tą kelią atlikėjas turi nueit. Jeigu atlikėjas pamatys, kad čia kažkas ypatinga, tą ir klausytojams įrodys. O jei žiūrės standartiškai, neužčiuops naujų ypatybių, kito žingsnio žengti nepavyks – kalbu apie publikos reakciją.