Ką reiškia būti moterimi rašytoja?

Publicistė, rašytoja, režisierė, aktorė Sandra Bernotaitė atveria duris į rašytojų pasaulį, kartu su Virginia Woolf ir dalijasi kaip realizuoti save įvairiose sferose. S. Bernotaitė šiųmečio „Baltojo kaspino“ festivalio dalyvė: gruodžio 4 d. vyks virtualus susitikimas su šia rašytoja kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

– Kaip manote ar kiekvienas iš mūsų gali būti rašytoju?

– Kūrybines dirbtuves vedu gana dažnai, taip pat dėstau aukštosiose mokyklose, tačiau kūrybinis rašymas kaip dalykas nėra susijęs vien tik su rašytojo profesija.

Net galima sakyti, kad tai mažai susiję su tuo. Paprastai dalyvius supažindinu su kūrybiškumo įrankiais, pasakoju ir leidžiu išsibandyti rašymą be cenzūros, taisyklių ir suvaržymų, noriu, kad žmonės suvoktų, kiek patys sau trukdo, draudžia ir riboja.

Rašyti gali kiekvienas. Būti rašytoju – retas. Tam išties reikia talento ir drąsos pripažinti savo talentą. Tačiau tik pradėjęs rašyti gali atrasti ar atverti rašytojo talentą savyje. Žinoma, viskas prasideda dar anksčiau, nuo skaitymo, nuo aistros literatūrai.
Visi turime unikalių patirčių, pasidalinkite paslaptimi, kaip jas užrašyti ant lapo, jog sukeltume kitiems susidomėjimą.

Tos mūsų patirtys ir unikalios, ir universalios. Visada skirsis aplinkybės, žmogaus tipai, situacijos, tačiau iš esmės dalykai kartojasi – archetipai, stereotipai, panašūs naratyvai.

Kai skaitome stipriai kabinančią knygą, džiaugiamės ne tik tuo, kad mums suteikė iki šiol nežinotą informaciją apie žmogų ar palinksmino istorija, ne, mes džiaugiamės tuo, kad pasakojime atpažįstame save ir kitus.

Genialus pasakotojas sugrąžina mūsų pačių patirtį, artikuliuodamas ją labai meistriškai – patrauklia ir pagavia forma. Jokios paslapties, kaip tai padaryti, nėra. Trys procentai įkvėpimo, o visa kita – darbas.

– Viena iš pjesių, kurias parašėte yra apie Virginia‘ą Woolf. Kodėl pasirinkote rašyti apie ją?

Labiau nei proza, mane jau seniai domino jos pačios gyvenimas ir pasisakymai apie moterų rašymą. Knygoje „Savas kambarys“ („A Room of One‘s Own“) Woolf atvirai nupasakoja savo vidinį ir išorinį konfliktą, kylantį iš to, jog yra kurianti moteris.

Tai, ką ji kalbėjo prie šimtą metų, vis dar aktualu ir šiandien, nors nemažai dalykų pasikeitė į gera. Rašydama pjesę apie ją, pajutau, kad išties rašau ir apie save.

Artimas man yra ir Woolf modernistinis rašymas, jos ekstatiškas, parataksinis stilius. Kurti pjesę buvo lengva: kaupiausi maždaug metus, bet vieną dieną tarsi atsivėrė pasąmonės langas ir pro jį išgirdau monologą, kurį tereikėjo užrašyti.

– Ką reiškia būti moterimi rašytoja?

Tai dalis mano tapatybės ir tai tam tikra pamišimo forma... kai jauti aistrą literatūrai ir leidi sau atsiduoti jai, nors aplinkiniai tai sunkiai pavadintų profesija ar darbu.

Man ilgokai teko aiškintis, kodėl nedirbu etatinio darbo, nedarau karjeros, nekaupiu pensijos. Paskui visi apsiprato. Tiesiog sakau, kad mano gyvenimas nėra „normalus“ ir pati tai pasirinkau.

Beje, vyrams rašytojams ne ką lengviau. Tik tiek, kad visuomenė jiems neužduoda įžeidžiančių klausimų „kodėl rašai, kai galėtum tik gyventi?“ Moterų to klausia.

Pasirinkus būti rašytoja, sumoki tam tikrą kainą. Kita vertus, sunku pasakyti, ar tai pasirinkimas, ar tiesiog kelias – eiti savuoju, ne kitų primestu keliu, yra laimė.

– Kaip rašytojai gali prisidėti prie visuomenei svarbių temų?

– Vienas iš rašytojų intelektinės veiklos barų yra kultūros žiniasklaida: literatūros kritika, apžvalgos, publicistika. Taip pat įvairūs autobiografiniai tekstai.

Gydytojai pasižada padovanoti medicinos mokslui savo kūną, o mes literatūros istorijai dovanojame savo psichiką. Rašymas yra matymas – todėl įžvelgti problemas ir kelti klausimus yra vienas svarbus dalykas. Rašymas yra ir mąstymas – kritiškai apsvarstyti bet kurį klausimą, pateikti skirtingus matymo kampus, sujaukti nuostatas – tai kita svarbi misija.

Grožinė literatūra skaitančiai publikai vertinga tuo, kad leidžia įsijausti į kito žmogaus patirtį, savotiškai išgyventi tai, pajusti atjautą ir patikėti galimybe, kad sukrėtimai, išbandymai ar šiaip gyvenimo peripetijos visiems gresia vienodai.

Mes visi išgyvenome vaikystę, visi norime mylėti ir būti mylimi, visi galiausiai mirsime. Geros istorijos prasideda nuo to, kad pagrindiniam veikėjui kas nors nepasiseka, tačiau jis nepasiduoda ir kapstosi, kaip ir mes visi.

– Kaip manote, ar šiuolaikiniame kontekste moterys įgauna daugiau galios ir gali lengviau save realizuoti įvairiose sferose?

– Manau, kad nūdien moterys turi daugiau galimybių save realizuoti. Man tik kelia nerimą ne išorinės galimybės ir barjerai, o vidinis pačių moterų pasipriešinimas ir abejingumas tai savo potencijai.

Nusivertinimas, kitų moterų nuvertinimas, netikėjimas, kad įmanoma keisti situaciją, keisti nuostatas, atsisakymas padėti viena kitai. Tai susiję, įtariu, su sąmoningumu.

Moterų įgalinimo reikalas nėra vienmatis, jis yra kompleksiškas, komplikuotas ir negali būti atsietas nuo vyrijos, nuo tradicijų ir pokyčių, kurie turi būti daromi kartu, neskirstant žmonijos pagal lytį. Turime liautis konkuravę vieni su kitais lyties pagrindu ir keistis kartu. Moterys turi padėti viena kitai, užuot tarpusavyje konkuravusios dėl atseit ribotų aukštesnio statuso vietų „vyrų pasaulyje“.

– Ką manote apie smurto prieš moteris problemą Lietuvoje?

– Smurto problema yra sena kaip civilizacija, bet mane labiausiai jaudina smurto neigimas, pateisinimas ar net įteisinimas. Šitoje vietoje vėlgi matyčiau didesnio pačių moterų sąmoningumo ir įsitraukimo poreikį.

Nėra gerai, jei užsiėmus būtent šios srities teisine puse darnus choras pragysta apie kurios nors kitos grupės patiriamą dar didesnį smurtą. Kviesčiau sutarti, kad bet koks brutalus veiksmas prieš kitą žmogų yra nepriimtinas, ir daryti išimtį smurtui prieš moteris tiesiog neetiška.

Žvelgiant giliau į savo pačių atvaizdą, mes, moterys, galėtume pripažinti, kad gerbdamos save ir rodydamos sveikos savigarbos pavyzdį vaikams – būsimiems vyrams ir būsimoms moterims – keisime visuomenę iš pagrindų. Pagarba yra pamatas.

– Labdaros ir paramos fondo „Frida“ prisideda prie pasaulinės akcijos, kuri atkreipia dėmesį į smurto lyties pagrindu temas, ir organizuoja festivalį „Baltasis kaspinas“. Kaip manote, kodėl tokie renginiai yra naudingi visuomenei?

– Kultūra yra stipriausias idėjų sklaidos įrankis. Tokio festivalio metu prisiliečiame prie moterims aktualių temų ir turime progą ne tik apsikeisti patirtimi, bet ir generuoti idėjas apie tai, kaip galėtume kelti visuomenės sąmoningumą. Man bet kuri akcija atrodo prasminga, nes atkreipia užsiėmusių, skubančių, buities rūpesčiuose užsimiršusių žmonių dėmesį.

Jei viena kita mintis ar ryškesnis vaizdinys iš viso to liks, tai gali būti grūdas, iš kurio po metų kitų išaugs kas nors gražesnio. Pagaliau netylėti, pareikšti, kad mums rūpi, irgi labai svarbu. Kai mes kalbame, jau nesame aukos ir mums nereikia laukti, kol kas nors iš šalies mus įgalins. Moterys tiek gyvenime, tiek šiuolaikiniuose romanuose jau kalba apie save ir už save – jos yra herojės, protagonistės, darančios pasirinkimus ir už juos atsakančios.

„Baltojo kaspino“ festivalis vyks iki gruodžio 10 d., kurio metu bus gvildenamo temos apie moters galią ir į(si)galinimą. Visi festivalio renginiai – nemokami ir organizuojami nuotoliniu būdu.