M. Baltrušaitytės draugų ir pažįstamųjų rate – daug skaitančių žmonių. Dalis jų – profesionalūs skaitytojai, literatūros kritikai, rašantys apžvalgas, recenzijas. Tad didžiąją dalį knygų, o taip pat – ir filmų ji atranda per rekomendacijas, nuogirdas. Dažnai būsimą knygą susimedžioja socialiniame tinkle „Goodreads“. Tai – skaitytojiška platforma, atliekanti knygų feisbuko vaidmenį.
Seka naujienas
„Pamatau, kad draugas perskaitė kokią nors knygą, įvertino penkiomis žvaigždutėmis, parašė gerą atsiliepimą, tai ir man panūsta tą knygą atsiversti. Taip pat seku leidyklų naujienas, mane pasiekia jų komunikacija apie naujas knygas. Kai kurios sudomina, jas ir perskaitau. Turiu ir savo asmeninį, amžinai pildomą skaitytinų knygų sąrašą, kuriame – senos, bet dar neskaitytos knygos“, – pasakojo ji.
Pasirinkimas, kviečiantis į dvikovą naująją mediją su senąja: elektroninė ar gyva knyga? Rašytoja tikino, neturinti nieko prieš elektronines knygas, tačiau visgi renkasi popierinę.
Rašantiems žmonėms kartais būna sunku susikaupti ir tiesiog mėgautis skaitymu – reikia pasibraukti arba užsirašyti reikšmingas mintis. M. Baltrušaitytė skaitymą taip pat pavadino savotišku darbu, nes skaitydama nejučiomis pradeda tyrinėti sakinių konstrukcijas, stilių, meninę raišką.
„Jeigu skaitau prozą, atkreipiu dėmesį į pasakotojo pasirinktą istorijos konstravimo būdą. Man tai nėra vien tik laisvalaikis, skirtas galvai pravėdinti. Greičiau priešingai – skaitydama nuolat mąstau, galvoju, ar pati galėčiau panašiai parašyti, vertinu. Todėl renkuosi skaityti dieną, po darbų, tuomet, kai smegenys dar geba priimti naują informaciją ir ją apdoroti. Vakarais norisi kažko atpalaiduojančio, neįpareigojančio, tad renkuosi filmą ar serialą“, – pažymėjo pašnekovė.
Su filmais, serialais paprasčiau, bet kartais M. Baltrušaitytė sakėsi norinti pamatyti ir „galvą išsprogdinantį filmą“. „Kurio nesuprantu ir vėliau dar savaitę skaitinėju apžvalgas, kitų žiūrovų interpretacijas, padedančias atsakyti į visus iškilusius klausimus, o būna, kad norisi filmo, kurį peržiūrėjusi iškart pamirštu. Kažko, kas neįpareigotų giliems apmąstymams, bet ir neerzintų klišėmis ir visišku lėkštumu“, – sakė ji.
Jeigu skaitymui reikėtų rinktis triukšmingą ar ramią aplinką, M. Baltrušaitytė pasirinktų pastarąją. Bet reikalui esant, tikino mokanti atsiriboti ir pasinerti į tam tikrą veiklą nepaisydama aplinkinių trukdžių.
Skaitymas turi būti malonumas
Kartais pradėta skaityti knyga nesudomina. Dėl to vieni kūrinį iškart nurašo, o kiti priešingai, tiki, kad kiekvienai knygai turi ateiti tinkamas laikas. M. Baltrušaitytė viena tokių skaitytojų, tačiau jos manymu, tai tinka ne kiekvienai knygai. Pavyzdžiui, dalis knygų, kurias reikėjo perskaityti mokykloje, jos tuo metu visai nesudomino, bet vėliau, jau studijų metais, atrado tą literatūrą iš naujo.
Tačiau jei perskaito penkiasdešimt puslapių ir knyga vis tiek nesudomina, dažniausiai M. Baltrušaitytė toliau nebesikankina. „Yra tiek daug neperskaitytų knygų, tad kam gaišti laiką bandant įveikti tą, kuri visai ne tavo skonio? Juk skaitymas vis tik turi būti ir malonumas. Na, nebent esama priežasčių, dėl kurių turėčiau būtinai perskaityti iki galo“, – apie skaitymo ypatumus kalbėjo ji.
Silpnybė – siaubo filmai
Filmų ji taip pat neskirsto į jokias kategorijas – mėgsta ir dramas, ir komedijas, ir dokumentiką. „Net snukiaskaldžiai, ir tie kartais būna visai gerai susukti. Mano silpnybė – siaubo filmai, fantastika ir mistiniai trileriai. Gaila, kad šiame žanre retai kada kas gero ir originalaus būna sukuriama“, – pastebėjo M. Baltrušaitytė.
Kai kino teatrai buvo uždaryti, M. Baltrušaitytės žodžiais tariant, ji gyveno namuose su „Netflix“ – žiūrėjo tik tuos filmus ir serialus, kokius ten rado. „Nepiratauju, o jei išgirstu apie kažkokį šedevrą, kurį būtinai reikia pamatyti, stengiuosi tą filmą gauti legaliais būdais. Su tėčiu dalijamės viena „Netflix“ paskyra, tad būna, įsijungiu ir regiu vien filmus apie užsienio žvalgybas ir karą. Ir dar su rusiškais subtitrais – tėtis sako, kad taip nori atgyvinti rusų kalbos žinias. Tada tenka pusvalandį, kartais – net valandą rinktis, klaidžioti, dvejoti. Būna, filmo rinkimosi procesas užtrunka ilgiau nei pats filmas“, – šypsodamasi pasakojo ji.
Filmų sąraše – dokumentika, fantastika ir animacija suaugusiems
Per karantiną „Netflix'e“ M. Baltrušaitytės atrado dokumentinį serialą „Tiger King“ apie Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) tigrų augintojų gyvenimo peripetijas, taip pat – apie uždarą Niujorko hasidų žydų bendruomenę pasakojantį serialą „Unorthodox“, vokišką fantastinį serialą „Dark“, beigi populiarųjį ispaniškąjį „Money Heist“.
„Peržiūrėjau ir to paties kūrėjo, Alex Pina serialą „White Lines“, kuris buvo toks absurdiškai kvailas, kad net juokingas ir dėl to visai smagus“, – linksmai kalbėjo literatė.
Iš „Netflix“ filmų patiko siaubo trileriai „The Platform“ ir „The Invitation“, tragikomedija „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“, drama „I’m Thinking of Ending Things“, animacija suaugusiems „I Lost My Body“.
Ne iš „Netflix“ repertuaro įsiminė vizualiai įspūdinga siaubo drama „Midsommar“. Per karantiną M. Baltrušaitytė peržiūrėjo ir beveik visą, virtualiai pasiekiamą „Kino pavasario“ repertuarą. Labiausiai patiko „Kristaus kūnas“, „Proksima“, „Gražiausi gyvenimo metai“, „Parazitas“, „Zomša“.
Atrado tautosakos ir atsiminimų rinktinę
Iš pastaruoju metu skaitytų knygų įsirėžė Douglas’o Adamso „Restoranas visatos pabaigoje“, antroji sėkmingos jo mokslinės fantastikos knygų serijos „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ dalis.
„Turbūt labiausiai atmintin iš neseniai skaitytų knygų įsirėžė Sauliaus Tomo Kondroto trumposios prozos rinktinė „Kolekcionierius“ – viskas taip gerai, kad net žagteli ir nebežinai, ką bepridurti“, – dalijosi įspūdžiais M. Baltrušaitytė.
Ji išskyrė ir 1983-aisiais išleistą, Danutės Krištopaitės ir Norberto Vėliaus sudarytą knygą „Čiulba ulba sakalas“, kuri išsamiai supažindina su liaudies dainininko ir pasakotojo Petro Zalansko kūrybiniu repertuaru bei jo gyvenimo akimirkomis.
P. Zalanskas miręs jau 40 metų, bet rašytoja stebėjosi atradusi jį visai neseniai, per atlikėjo Sauliaus Spindi albumą „Vai tu girala“.
„Klausydama tų dainų per radiją galvodavau, kad dainuoja kažkokia bobutė, bet tada dingtelėjo: iš kur jis tokią bobutę ištraukė, kurios balsas skamba lyg iš tolimos, šimtmečių glūdumas menančios praeities? Tuomet pradėjau domėtis ir supratau, kad toji bobutė – liaudies dainius, 1900-aisiais metais gimęs, du pasaulinius karus išgyvenęs dzūkas P. Zalanskas. Taip prisikasiau ir iki jo knygos „Čiulba ulba sakalas““, – apie netikėtus atradimus pasakojo pašnekovė.
Pandemija kasdienybės nepakeitė
Pandemija rašytojos gyvenimo ir kasdienybės beveik nepakeitė. „Man karantinas prasidėjo 2019-ųjų rugsėjo 4-ąją, kai gimė mano sūnūs Algis ir Juozas. Nuo tos dienos gyvenu sėsliau, daugiau laiko praleidžiu namuose ir gamtoje. Be to, jau gana seniai dirbu iš namų, tad darbo įpročių ir ritualų karantinas taip pat nepaveikė. Vienintelis pokytis, pasijautęs per pirmąją pandemijos bangą – negalėjimas pasimatyti su draugais ir giminėmis. Velykas pirmą kartą gyvenime švenčiau tik su namiškiais ir gyvūnais – bokseriu Zigmundu, katėmis Preile ir Elvyra. Be senelių, tėvų, draugų“, – prisiminė ji.
Naujų veiklų taip pat neatsirado – su dvyniais diena prabėga taip greitai, kad vos spėja rasti laiko seniems užsiėmimams.
„Galbūt vėliau, jei korona apslops ir vėl galėsime garsiai čiaudėti ir glėbesčiuotis, sugrįšiu į Tailando bokso treniruotes, kurias kadaise lankydavau, bet jau daug metų šią veiklą esu apleidusi. Sunkiai šiandien tas treniruotes įsivaizduočiau, mat ten pasitaiko ir klinčo, labai artimos kovos, kai galynėjiesi su priešininku laikydamasis begėdiškai rizikingo, netgi intymaus atstumo ir jauti, kaip tau ant sprando kapsi svetimas prakaitas. Labai nekoroniškas užsiėmimas, A. Veryga piktai surauktų antakius“, – su nauja realybe susitaikė M. Baltrušaitytė.