I. Apie pakankama ir nepakankama
– V.V.L.: Lietuvoje tarp aukščiausių valdžios žmonių randasi įtampa, takoskyra – vieniems atrodo, kad Rusijos agresijos akivaizdoje darome per mažai, ir reiktų ženkliai rimčiau ruoštis galimiems netikėtumams. Kiti gi siunčia tuos neramiuosius ant nusiraminimo kėdutės. Kokia tavo pozicija?
– V.L.: Aš manau, kad reikia tik truputį palaukti, kol ateis profesorius Putinas ir studentams neaiškumų neliks.
– V.V.L.: O gal yra neišnaudotų būdų, kad jis neateitų?
– V.L.: Pirmiausia reikia labai norėti, kad jis neateitų. O jeigu į tą galimybę žiūrima „realistiškai“, tai jau prielaida, kad jis gali ateiti. Ir kaip reiks tada gyventi?
– V.V.L.: O kaip mums tada reiktų gyventi?
– V.L.: Suputinėti. Šliaužioti, pataikauti, atsiprašinėti už savo protėvių ir senelių nuodėmes.
– V.V.L.: Manau, kad tave irgi ant nusiraminimo kėdutės sodintų.
– V.V.L. Ramintojai sako, kad žvalgybos sako, jog dar šešis ar aštuonis metus galime būti ramūs. Ar tave įtikina tas nuraminimas?
– V.L. Niekaip neįtikina. Sakė pasakė. Ar žvalgyba įlindo į Putino smegenis?
– V.V.L. Ko gero, suskaičiavo ginklų gamybos apimtis – per kiek laiko jie ten sugebėtų atstatyti Ukrainoj prarastas ginkluotes, paruošt naujų kareivių.
– V.L. Aš manau, kad kai Putinas užpuolė Ukrainą, jis tikrai dar nebuvo prisigaminęs pakankamai ginklų. Bet jis nelaukė dar šešerius metus, galvodamas – „ot, kada aš prisigaminsiu, tada užpulsiu“.
Užėjo pasiutimas žmogui ir nutarė veikti. Jis gi sakydavo – „anie ten tik plepa, o aš veikiu. Ir tuo didžiuojuosi.“ Ir jis „veikia“. Tokia vargšo prasmė.
II. Apie viltį ir vaikus
– V.V.L.: Noriu paklaust apie „viltį – durnių motiną“. Ar ją esi radęs, ar ieškai? Juk šiais laikais visiems norisi žiupsnelio vilties.
– V.L.: Beveik nežinau, kas tai yra. Kodėl ten durniai? Nešantys viltį nėra blogi. Tad man sunku atsakinėti.
– V.V.L. Matai ar nematai prošvaisčių, galimybių, kad pasaulis nenuriedėtų ten, kur Rusija bando jį nurident.
– V.L.: Matau vaikuose – švarių, gražių žmoniškumo dalykų. Labai paprasto ir teisingo supratimo. Man tik rūpi, kad jų nesugadintų tėvų nusišalinimas ir mokyklų sistema. Joje svarbiausia algos.
– V.V.L.: Manai, kad jei vaikai užaugs nesugadinti, jei jiems nebus primesta neteisinga valia, jie sugalvos ką paskui daryti su šiuo mūsų „nuvarytu“ pasauliu?
– V.L.: Taip. Aš senai galvoju, kad valdžią pasaulyje reikėtų atiduoti vaikams. Anksčiau sakydavau – atiduoti moterims, bet dabar, kai pamačiau esesininkes, marširuojančias Maskvoje, tai šiek tiek stabtelėjau dėl moterų. Nes tos būtybės tik atrodo panašios į moteris. Moteriškumo ten kažkaip nematyti.
– V.V.L.: Atsiranda karo ekspertų siūlymų Rusijai ir Ukrainai sėst prie derybų stalo. Ką tu apie tai?
– V.L.: Ar tai eksperto V.Putino siūlymas? Tie, kurie siūlo įvairių siūlymų, kaip Ukrainai kapituliuoti, neatsako į vieną paprastą klausimą – ar jūs čia kalbat Putino vardu? Ar jūs su juo jau kalbėjotės tuo klausimu? Jis jums pritaria, kad taip reikia kalbėti? Ar jūs tik spėjamai sugalvojote ir manote, kad jam įtiksit?
– V.V.L.: Bet teko girdėt tave ir kritikuojantį populiarią Ukrainoje šios kovos deklaraciją - „iki pergalės“. Tavo mintis buvo, kad tai sunkiai įgyvendinama.
– V.L.: Aš nekritikuoju žodžio „pergalė“, aš noriu, kad jame būtų turinys. Kaip suprantama pergalė? Partizanų kare pergalė buvo išlikti. Ir čia yra kažkas panašaus. Jei Ukraina apsigins ir išliks, tai bus didžiulė pergalė.
– V.V.L.: Bet jeigu ji išliks ne visa?
– V.L.: Ką reiškia „ne visa“? Gali likti jos žemių dalis užgrobta, okupuota – taip būna. Pasaulis eina, gyvena toliau. Kai kada tos užgrobtos žemės grįžta ten, kur turėjo būt. Taip, kaip Vilniaus kraštas iš dalies grįžo. Atsitinka tokių dalykų. Krymas irgi grįš. Krymas nebus amžinai žmogėdrų sala vandenyne, su kuria jungia tik vienas lengvai nuspiriamas tiltas. Todėl dabar idėja pulti Krymą ir jį atsikariauti būtų nesąmonė.
– V.V.L.: Dėl ko?
– V.L.: Beprasmis savo žmonių aukojimas. Ir tik pateisinimas agresoriaus, kad jis teisingai darė ir turi toliau taip daryti. Tegu jis supūva tuose savo užkariavimuose. Jis gi tų žemių vis tiek neįsisavins, kaip Rusija neįsisavino ir Tolimųjų Rytų, Užbaikalės, visų didžiulių erdvių, kurias dabar ramiai perima kinai. O ką jeigu kinai būtų puolę? Pora šimtų metų kariavę?
– V.V.L.: Tu siūlai palikti puvimui?
– V.L.: Puvimas yra labai natūralus procesas. Rusija visa yra gangrena, tegu ji išpūliuoja. Galbūt ji numarins pasaulį, padarys kraujo užkrėtimą visai žmonijai. Ir nebeliks dvikojų civilizacijos. Ar bent šiauriniam pusrutuly neliks. Gal Afrikoj kažkas toliau gyvuos.
– V.V.L.: Tu daug įvairiuose vietiniuose ir užsienio žiniasklaidos formatuose kalbi, dėstai šias savo nelinksmas prognozes... Kokia prasmė kalbėti ir siūlyti, jei negirdi niekas. Tu jau EU parlamente kažkadaise siūlei Merkel neremt Rusijos, nepirkti pavergimo dujų ir nefinansuoti jos karinės pramonės. Niekas negirdėjo. Ar pasikeitė kažkas?
– V.L.: Neseniai gavau žinią apie vieno vokiečio, gerai pažįstančio komunos nusikaltimus, vertinimą. Jis parašė, kad jam visada atrodydavo, kad Landsbergio pesimizmas yra per didelis ir nepagrįstas, bet dabar jam jau kitaip atrodo.
Tik aš nevadinčiau to pesimizmu. Nebent pagal vokišką tradiciją taip įvardinama „pesimizmas dėl Rusijos“. Kad nieko gero iš jos nebūsią. Dabar lyg pradeda ateit į protą.
Aš jau seniai jiems sakau – išmokit gyvent be Rusijos. Kitaip jūs negyvensit. O ji tegu sau pūva atsiskyrusi, už tvoros. Ateis draugas Ši ir patvarkys.