Spektaklis padės žiūrovams įsigilinti į nežinojimą, ką ir kada daryti, – kada ploti, kada pakelti savo jausmus į aukščiausią tašką, kada paleisti ir grįžti į savo realų, tikrą gyvenimą be vientiso ir aiškaus pasakojimo, – teigiama pranešime spaudai.
Apie naujausią trupės „Teatronas“ spektaklį pasakoja režisierius Gildas Aleksa.
– Spektaklis „The Final Final Final“ susideda vien tik iš pabaigų. Argi ne ironiška, jog į pasaulį su pandemija, tarytum, atėjo savotiška normalaus pasaulio pabaiga? Kaip vertinate tokį siurrealistišką naujojo spektaklio ir įvykių realiame pasaulyje sutapimą?
– Mes jau seniai pastebėjome, jog mūsų spektaklių temos aktualėja su laiku. Nuoširdžiai galvojome, kad jei pastatysime spektaklį apie spektaklių finalus – tai niekaip netaps aštria nūdiena. Gal reikėjo pastatyti spektaklį apie laimingas pabaigas... Matyt, kažkokiu būdu mūsų trupė, būdama visuomenės dalimi, geba neatsiskirti, neišaukštinti savęs ir kalbėti apie realias, o ne „amžinas“ temas.
Kuo džiaugiuosi labiausiai, jog šis spektaklis iš tiesų pritaikytas žiūrėjimui internetu – jis gražus akiai, neturi siužeto, kurį galėtų paveikti transliacijos trikdžiai: noras nukeliauti arbatos ar į tualetą. Tai nesugadins patirties. Ir kiekvieną repeticiją su tokiu jausmu, kurį galėčiau apibūdinti tik „nostalgija ateičiai“, galvoju, koks malonumas bus šį spektaklį pamatyti gyvai. Ir netgi manau, kad peržiūrėję transliaciją, žmonės norės pamatyti jį ir gyvai. Labai laukiu to momento, kai tai bus įmanoma.
– Kalbate apie tai, kad pastebima ryški tendencija, jog žmonės nesugeba užbaigti pokalbių, filmų ar santykių, o gal net ir pandemijos. Kas pasikeis žmonių mąstyme, pamačius jūsų spektaklį? Kokias emocijas siekiate sukelti savo žiūrovui?
– Jei nuoširdžiai pagalvotume, apie pabaigas mes žinome mažiausiai iš visų įmanomų bet kokio „kūrinio“ dalių. Juk jei bent kartą esame neužbaigę knygos ar filmo – mes pažinom pradžias, bet netekome galvoje papildomo varianto, kaip kūrinys gali pasibaigti. Taipogi, kiek save pamenu, tiek mes su pasauliu einame link pabaigos. Tiesą pasakius, tai ta pabaiga, kurios aš pažinti ir nenoriu. Bet atrodo, kad mes labiau numanome apie pabaigos būtinumą, nei realiai išmanome, kaip pabaigti. Ir tai tik vieną iš dešimčių minčių, kurias sukelia toks spektaklis. Kuo labiau jis kelia klausimų, kvestionuoja logiką, tuo labiau žiūrovo smegenys provokuojamos rasti visai šitai nesąmonei paaiškinimų. Štai va šitoje dalyje ir nutinka visa spektaklio esmė.
– Kiek skirtingų finalų sudarys spektaklį „The Final Final Final“? Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
– Pirminis sumanymas – parodyti ant scenos šimtą finalų. Kiek jų yra dabar sakyti nenoriu, nes vienas iš sumanymų yra atimti iš žiūrovo struktūros jausmą. Tad net rodiklių, kiek dabar yra finalų, nesinori išduoti. Norisi linkėti atsiduoti tai patirčiai – nebūtinai maloniai – kurią sukelia šio spektaklio žiūrėjimas. Iš tiesų tai daugelis finalų yra panašūs: muzika garsyn, šviesos mažyn, aktoriai būsenoje, siužetas susiveda į kažkokį reziumė. Visa kita yra tik žanro ir detalių klausimai.
– Ruošiantis spektakliui dvi aktorės iš trupės susirgo koronavirusu. Kaip tai paveikė jūsų pasiruošimą premjerai?
– Sveikata yra svarbesnė už bet kokį spektaklį. Mums pasisekė, kad šie susirgimai nutiko viduryje repeticijų proceso, o ne pabaigoje. Galėjome izoliuotis, dalį teorinių darbų pasidaryti nuotoliniu būdu. Baisiausia buvo iš kultūros specialistų greitai persiorientuoti į sveikatos specialistus – aktorės skaitė, konsultavosi, klausė, kiek dienų reikia izoliuotis mums, kiek joms, kada saugu grįžti, kada kam testą darytis... Čia tenka pasidžiaugti trupės branda – grįžę į darbus saugiai, visi dirba daug ir intensyviai, prižiūri vienas kitą, neleidžia nuovargiui ir problemoms imti viršų ir visi konfliktai, kurie būtų buvę turint laiko prabangą, lieka nuryti ir darbai tęsiasi toliau netrukdomi.
Daugiau informacijos apie premjerą čia.