Trisdešimtmetį mininčio festivalio „Gaida“ vadovas Remigijus Merkelys: buvo ir nesėkmių, ir pasiteisinusios rizikos

Kasmetinis festivalis „Gaida“ šiemet mini 30-metį. Vienam ryškiausių naujosios muzikos renginių Europoje vadovaujantis Remigijus Merkelys prisiminė pačią jo pradžią. Paaiškėjo, kad „Gaida“ gimė kaip lietuviškai muzikai skirtas festivalis, plėtėsi palaipsniui, kol tapo tarptautiniu. R. Merkelys apžvelgdamas „Gaidos“ gyvavimo laikotarpį pastebėjo, kad per šiuos metus būta visko: ir nesėkmių, ir pasiteisinusios rizikos. Taip pat jis išvardijo priežastis, kodėl iki šiol nėra galimybės festivalyje turėti kai kurių pačių žymiausių top-klasės pasaulio atlikėjų.

– Su festivaliu „Gaida“ esate jau trečią dešimtmetį. Papasakokite, kaip kūrėsi pagrindinis ir didžiausias šiuolaikinės muzikos forumas Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Ar sunku buvo išsilaikyti per trisdešimt metų – su kokiais iššūkiais yra tekę susidurti?

– Nuo pirmųjų metų iki dabartinių laikų „Gaida“ patyrė nemenką evoliuciją. Prasidėjęs kaip vien lietuviškai muzikai skirtas renginys, festivalis palaipsniui plėtėsi, nuo Baltijos šalis reprezentuojančio renginio iki plačios aprėpties tarptautinio festivalio, į kokį „Gaida“ yra išaugusi pastaruosius 15 metų.

Tačiau festivalis turi augti toliau. Yra kur vystytis, plėstis, tobulėti, be to, šiais laikais itin dinamiškai kinta meninė, muzikinė situacija, atsiranda vis naujos kūrėjų ir atlikėjų kartos, iškyla įdomūs menininkai, kūrybiniai projektai, reiškiniai, kuriuos festivalis privalo pastebėti, pristatyti publikai. Tai ir yra pagrindinis iššūkis.

Kiti iššūkiai, su kuriais neretai tenka susidurti, labiau susiję su kultūros padėtimi Lietuvoje apskritai, su požiūriu į meną ir muziką, juk daugybę metų šalyje net neturime tinkamos koncertų salės... Na, o šiemetinis pandemijos iššūkis yra išties neeilinis ir labai skausmingas, bet jį patiria daugelis, ne mes vieni. Visgi tikimės, viso to pabaiga – ne už kalnų.

Rizika galiausiai pasiteisindavo

– Kas jums yra festivalis „Gaida“ – meno įvykis ar kažkas daugiau? Kaip pavadintumėte šį laiką, kai tenka tiek metų organizuoti, globoti šį festivalį.

– Festivalio „Gaida“ organizavimas, programų kūrimas jau senokai yra tapęs savotišku gyvenimo būdu. Pavadinčiau tai nesibaigiančiu kūrybiniu procesu, kuris nuolat skatina ieškoti ir atrasti, kursto menines ambicijas, provokuoja rizikuoti, netgi klysti, kaskart inspiruoja naujiems sumanymams.

– Festivalio renginiai asocijuojasi su naujausiomis modernaus laikmečio idėjomis, menine kokybe ir inovacijomis. Išskirtinis festivalio bruožas – atvirumas visų tradicijų ir visų geografinių platumų muzikai. Kokius sunkiausius sprendimus yra tekę priimti dėl festivalio koncertų programų?

– Nelengvi sprendimai yra buvę dėl itin brangių meninių projektų, kurių įgyvendinimas rizikingas. Kadangi negalime sau leisti nuostolingo festivalio, kartais būdavo sunku apsispręsti – rizikuoti ar ne.

Tačiau galiausiai rizika pasiteisindavo, vis labiau ėmėme rizikuoti, todėl tokių atlikėjų koncertai kaip Ensemble Modern, London Sinfonietta, MusikFabrik, Steve Reich and Musicians, The Philip Glass Ensemble, Kronos Quartet, Theatre of Voices, Laurie Anderson, Pierre-Laurent Aimard, Thomas Ades, Kirill Gerstein, režisieriaus ir kompozitoriaus Heinerio Goebbelso teatro spektakliai „Eraritjaritjaka“ ir „Max Black“ bei visa eilė kitų renginių sėkmingai įvyko festivalyje.

Aišku, tokiais atvejais būtina įdėti gerokai daugiau pastangų, kad pavyktų sugeneruoti resursus ir išspręsti technines sąlygas. Bet tai natūralu.

Taip pat gan sunkūs sprendimai anksčiau buvo susiję su atlikėjo ir muzikos kūrinio santykiu: ar festivalio kviečiamas atlikėjas arba orkestras sugebės kokybiškai parengti naujus sudėtingus kūrinius, ar konkretaus stiliaus muzikos kūrinys bus tinkamas vieniems atlikėjams, o gal geriau jį pagrotų visiškai kiti atlikėjai? Tačiau ilgainiui Lietuvos atlikėjų lygis taip išaugo, jog šie sunkumai dabar beveik išnyko, atsirado puiki naujoji karta, atlikėjai tapo universalesni ir žymiai lengviau susitvarko su naujų muzikos kūrinių keliamais iššūkiais.

Iššūkių kartais pasitaiko ne tik parenkant kūrinius koncertų programoms, bet ir kviečiant koncertų dirigentus. Prieš keletą metų buvo netikėtas atvejis, kuomet suomių dirigentas, turėjęs koncertuoti festivalyje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir pianistu Luku Geniušu, atvykimo į Lietuvą dieną staiga pranešė, kad peršalo, susirgo ir neatvyks. Tuomet teko žaibiškai spręsti šią situaciją – koncertą pavyko išgelbėti dėka mūsų jaunojo charizmatiško dirigento Karolio Variakojo.

Tarsi gyvas organizmas

– Į festivalį kviečiami žymiausi pasaulio atlikėjai bei kūrėjai, čia skamba ypatingos sėkmės sulaukę šiandienos kompozitorių kūriniai. Kokius atlikėjus buvo sunkiausia prisivilioti, ir ar juos reikia vilioti? Galbūt festivalio vardas jau įgijo reputaciją, kai čia norima, siekiama dalyvauti?

– Pradžioje ne visada būdavo lengva pasikviesti norimus aukšto lygio atlikėjus ir kūrėjus, dabar tikrai gerokai lengviau. Matyt, per eilę metų įgyta festivalio reputacija kalba už save. Be to, pernai festivalis buvo ypatingai įvertintas tarptautiniu mastu – „Gaida“ tapo Europos festivalių laureatu („EFFE Laureate 2019-2020“), vienintelis iš visų Lietuvos ir Baltijos šalių festivalių pelnė tokį aukštą europinį įvertinimą.

Tačiau dar ir dabar yra priežasčių, kurios neleidžia artimu metu festivalyje turėti kai kurių pačių žymiausių top-klasės pasaulio atlikėjų. Visų pirma, jų ilgalaikiai kontraktai su didžiausiomis koncertinėmis agentūromis, orkestrais, operos teatrais, kurie užpildo jų koncertų grafikus 2-3 ar net 5 metams į priekį ir festivalio laikotarpiu, kuris sutampa su pačia intensyviausia sezono dalimi, jie tiesiog neturi laisvų datų. Todėl tokiais atvejais tenka vesti derybas tolimesniam laikotarpiui ir pasiruošti išties dideliam honorarui.

Ilgiausias derybas savo laiku teko vesti su daugeliu anksčiau mano paminėtų atlikėjų. Kita rimta kliūtis išskirtinių koncertų surengimui – neturime tinkamo dydžio geros akustikos koncertų salės, ir nežinau ar greitai turėsime...

– Kokie svečiai paliko didžiausią įspūdį, o dėl kurių teko pasigailėti? Galbūt būta nusivylimų ar kokių nors netikėtumų?

– Per netrumpą festivalio istoriją įspūdžių būta tikrai daug ir įvairių, bet jie neretai subjektyvūs ar paveikti konteksto. Kartais didžiausią įspūdį palikdavo ne patys garsiausi atlikėjai, o netikėtai suskambėję kūriniai, nustebinę kūrėjai, tiek lietuvių, tiek užsienio – dar ir šiandien puikiai prisimenu Tomo Kutavičiaus opusą fortepijonui ir orkestrui „Dieviškasis šėlas“, Algirdo Martinaičio simfoniją „Summa“, italo Francesco Filidei kūrinius orkestrui, niujorkiečio Michaelo Gordono „Timber“, britų kompozitoriaus ir dirigento Thomas Adés koncertą, kanadietės Tanya Tagaq pasirodymą ir daugelį kitų.

Be abejonės, negalėjo nepalikti įspūdžių tokie neeiliniai koncertai kaip Steve Reich and Musicians, Heinerio Goebbelso spektaklis „Erarijaritjaka“, Philip Glass & The Philip Glass Ensemble, Kronos Quartet, Laurie Anderson...

Bet festivalis yra gyvas organizmas, tad būta ir nesėkmių ar dalykų, kurių galbūt galėjome išvengti. Juk festivalyje kasmet skamba nemažai premjerų, o iš anksto sudarant festivalio programą neįmanoma žinoti, koks bus jų meninis rezultatas, natūralu, kad ne visada sėkmingas, tad būna ir nusivylimų.

Tačiau tokia rizika festivaliui būtina, nes be kūrybinių ieškojimų ar klystkelių sunku tikėtis augimo ir stiprių kūrinių. Nusivylimo būta ir užsienio atlikėjų koncertuose, tokiuose, kaip vokiečių ansamblių „In Progress“, „El Cimarron“.

Turinys kinta nuolat

– Festivalis „Gaida“ pasižymi tuo, kad čia skamba ir simfoninė, ir kamerinė muzika, taip pat alternatyvioji kūryba, elektroninė, klubinė, eksperimentinė muzika, muzikos teatro pastatymai, multimedijos projektai. Ar taip buvo visada? Sunku „sustatyti“ tokią įvairialypę programą? Kaip „susemti“ tiek įvairaus turinio, kaip jis pakito per laiką?

– Taip nebuvo visada, tokios festivalio kryptys, kaip alternatyvioji kūryba, elektroninė, klubinė muzika, muzikos teatro pastatymai, multimedijos projektai festivalio programoje atsirado ne iškart, o palaipsniui.

Nesunku pastebėti, kad šios kryptys smarkiai išplėtė programos turinį ir festivalio publiką. O sukurti įvairialypę programą kiekvienais metais yra nemenkas iššūkis, ypač mūsų nedidelei festivalio komandai, todėl džiaugiamės įvairių menininkų sumanymais, jaunosios kartos kolegų pasiūlymais.

Aišku, didžiąją dalį programos turinio „susemiame“ patys, kadangi nuolat ieškome įdomių projektų, vertingų kūrinių, ypatingų atlikėjų pasirodymų, nes, kaip minėjau, tai jau tapo gyvenimo būdu.

Festivalio turinys kinta nuolat, pristatome naujas programas, projektus ir kūrinius, kurių absoliuti dauguma niekada nėra skambėjusi Lietuvoje. Festivalio turinys visada priklausė ir priklausys nuo kūrėjų bei atlikėjų, nuo jų naujai sukuriamų darbų, įvairių kitų šiuolaikinių menų sąveikos su dabarties muzika, naujausiomis technologijomis. Todėl festivalio turinys kasmet bus vis kitoks.

Auksiniai festivalio laikai tikrai ne šiemet

– Paskutinius 5-6 metus festivalį aplanko daugiau nei 7 tūkst. žmonių. Tai rekordinis žiūrovų skaičius tokio žanro festivaliuose, kas lemia tokį susidomėjimą?

– Matyt tai nulėmė aukščiau minėtos pastangos smarkiai išplėsti programos turinį įvairiomis kryptimis. Taip pat šiuo laikotarpiu festivalio programose pavyko surengti daugiau pasaulinio garso atlikėjų pasirodymų, kas neabejotinai pritraukia gerokai didesnę publiką.

Tačiau visa tai – ne šiemet, dėl puikiai suprantamų priežasčių šiuo metu besibaigiančiame festivalyje publikos nėra tiek daug. Tad ateinančiais metais neabejotinai susidursime su iššūkiais, kaip sugrąžinti klausytojus į koncertų sales.

– Taip, pandemijos metu radosi vis daugiau liūdnų gaidų. Visgi festivalis mini savo 30-metį, galite palyginti, kaip jis atrodė anuomet ir dabar, koks laikas festivaliui buvo geriausias, kada išgyveno auksinius laikus?

– Apie šių metų „Gaidos“ festivalį sunku pasakyti kažką itin pozityvaus. Pandemija smarkiai paveikė festivalio programą ir neįtikėtinai apsunkino jo organizavimą. Džiugina bent jau tai, kad festivalį išvis sugebėjome surengti, kad iki karantino pasisekė įgyvendinti didžiąją programos dalį.

Mums bene vieninteliems pavyko išlaikyti festivalio tarptautinę dimensiją ir programoje surengti koncertus su užsienio atlikėjais, juos atskraidinant (kai šiuo laiku skrydžiai buvo dažnai atšaukiami), skubiai atliekant daugybę COVID-19 testų perpildytose testavimo įstaigose. Džiugu, kad testų atsakymai buvo neigiami. Didžiausia padėka Vilniaus miesto savivaldybei, Visuomenės sveikatos biurui.

Visgi šiuo laiku buvo itin svarbu, kad festivalis apskritai įvyktų, taip prisidedant prie menininkų, kūrėjų, atlikėjų ir kitų scenos žmonių palaikymo. Visi jie įdėjo daug darbo rengdami koncertų programas – kūrė, repetavo kūrinius, įgyvendino naujus projektus. Festivalio surengimas šiemet reiškia ne vien kūrybinę, bet ir ekonominę misiją. Festivaliui neįvykus, kūrėjai ir atlikėjai patirtų veiklos ir pajamų praradimą.

Prasidėjus karantinui du likusius festivalio koncertus dovanojame publikai – nemokamai galima žiūrėti tiesiogines transliacijas internetu.

Dar du festivalio koncertai perkeliami į pavasarį. Akivaizdu, kad auksiniai festivalio laikai tikrai ne šiemet, gal jiems įvardyti labiau tinkamesni 2012–2019 metai, įdomus laikotarpis iki ankstesnės krizės 2003 – 2008 m. Bet tikiuosi, geresni laikai dar bus ateityje. Nes dabar visų svarbiausia – žmonių sveikata ir pandemijos bei jos sukeltų krizių įveikimas.