Nuo Dainų šventės Folkloro dienos, Lietuvos nacionalinio dramos teatro režisieriaus iki neįtikėtino populiarumo tapusio tarptautinio burleskos festivalio režisieriaus, vienintelių Lietuvoje Kabareto namų meno vadovo. Studijavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Oskaro Koršunovo kurse, režisūros talentu apdovanotas marijampolietis Deivydas Valenta, panašu, dar ne kartą mūsų šalį sudrebins savo unikaliais sprendimais ir kuriamais spektakliais. Šiandien su Deivydu kalbamės apie kabareto namus, pačią burleską, kodėl šis žanras tapo toks neįtikėtinai populiarus, kokie jo užkulisiai. Režisierius „Delfi“ skaitytojams pirmiems atskleidžia, kada vyks kitas tarptautinis burleskos festivalis.
Deivydai, mūsų „Marijos žemėje“ tokie dalykai kaip burleska ar drag kultūra (persirengimo kitos lyties asmenimi – aut. pastaba) dar ne taip seniai buvo tabu, galbūt labiau jų elementų pasireiškė gėjų klubuose. Kada įvyko lūžis, kai tuo susidomėjo gerokai daugiau žmonių, nepaisant orientacijos?
Kabareto namai „Nijinsky III“ skaičiuoja jau 4 sezoną. Tai nėra dar labai ilga istorija, bet jau turime ką papasakoti.
Bilietai į tokio tipo renginius tiesiog iššluojami. Kas taip traukia žiūrovus ateiti?
Žiūrovus traukia kitoniškumas, profesionalumas, šventinė atmosfera, persirengimo, persikūnijimo galimybė. Pas mus vyrauja aprangos kodas – svečius kviečiame pasipuošti. Aš sakau, kad jeigu savo spintoje turite kokių nors rūbų, kurie, jūsų nuomone, per daug ekstravagantiški, – tai puiki proga juos panaudoti. Naktinėje kultūroje tapo populiaru organizuoti renginius apleistose, neįrengtose erdvėse, apsirengti tai, ką nori. O mes, atvirkščiai – kviečiame pasiruošti šiam vakarui ir tarsi nusikelti į kabareto pasaulį, kurį matote filmuose.
Kalbant apie drag kultūrą, kiek pačiam ji įdomi ir kokių perspektyvų turi Lietuvoje?
Drag kultūros klubu pavadinčiau „Soho“. Aš pats galvodamas apie kabareto programą sąmoningai nesikoncentruoju į tai, tačiau savo kabareto namuose turime kelias drag kultūros atstoves. Viena iš jų išsiskiria unikaliu gebėjimu sukurti pasirodymus, kurie skleidžia tam tikrą žinutę, prasminį svorį. Kita – aukšto lygio atlikimu bei ypatingais choreografiniais gebėjimais. Nenuvertinu šios kultūros atstovų, tiesiog kabareto scenoje ieškau dar kažko. Taip pat gerbiu, jog tai daro kitas klubas.
Neseniai Vilniuje ūžė įspūdingas tarptautinis burleskos festivalis, kurį režisavai. Kokio dydžio komanda dirba ir kiek kainuoja tokį surengti?
Prie festivalio organizavimo bei įgyvendinimo prisidėjo arti 100 žmonių, o jo sąmata buvo apie 100 000 eurų.
Kaip ieškomi atlikėjai, šokėjai, kiti artistai tokiems spektakliams? Galbūt iš visų išsiskiria kuri nors šalis, kurioje nuogas kūnas nėra tabu?
Kaip tik praėjusį savaitgalį prie mūsų trupės prisijungė du nauji nariai – Resto ir Roi Gruv. Kitais metais trupę papildys dar 3–5 naujų nariai. Aš savo ruožtu nuolat ieškau naujų atlikėjų, domiuosi Lietuvos bei užsienio kultūriniu lauku. Lietuvoje kabareto scenos atlikėjais gali tapti šokėjai, aktoriai, akrobatai, muzikos ar cirko artistai. Tinkamai juos nukreipus tai tikrai įmanoma. O užsienio atlikėjai, nemeluosiu, kas dieną man parašo patys. Europos šalyse kabareto klubai – gan populiarus reiškinys, todėl ir atlikėjų, kurie nevengia patys prisistatyti, parašyti, yra daug.
Iš šalių išskirčiau Berlyną – nemažai atlikėjų arba ten persikelia gyventi, arba yra iš ten. Man atrodo, kad žiūrovas, kuris vaikšto į teatrą, prieš 25 metus mano kurso vadovo O. Koršunovo spektaklyje „Shopping and fucking“ buvo pirmą kartą šokiruotas aktorės R. Samuolytės, – pirmą kartą Lietuvos scenoje parodyta krūtinė. Ar Lietuvoje nuogumas vis dar tabu? Bent jau Vilniuje – tikrai ne.
Ar tenka girdėti įžeidžiančių lietuvių pasakymų į artistų pusę?
Visiškai neteisiname ir nepriimame jokios netolerancijos. Prieš kiekvieną šou mūsų namuose skamba informacinis tekstas, kuris praneša pagrindines taisykles, – tai viena iš jų. Jeigu kada ir pasitaiko kokių akibrokštų, tai tokie žiūrovai be įspėjimo išprašomi iš klubo ir daugiau čia nepageidaujami.
O ar būna, kad žmonės išeina iš spektaklių? Kurių scenų dažniausiai neatlaiko?
Šį sezoną to dar nepastebėjau. Galbūt vienas kitas žiūrovas. Tačiau tai visiškai normali reakcija. Apskritai žmonės, kurie pas mus ateina, pasidomi, ko tikėtis.
Ar galima spektakliuose tikėtis sekso scenų?
Renginiuose sekso, kaip akto, apskritai nėra. Bet seksualumo, erotikos, vilionių – žinoma. Tai vienos iš sudedamųjų dalių, bet ne pagrindinės. Tai priemonės temoms atskleisti.
Kaip režisuojami tokie renginiai, suprantant, kad kiekvienas dalyvaujantis turi ir savo braižą?
Vyrauja sezono tema. Šį sezoną ji yra „The Moonlight cabaret show“ (liet. „Mėnulio šviesos kabareto šou“ – aut. pastaba). Yra tam tikros temos, kurias privalome paliesti per vakarą, o atlikėjų pasirodymai kiekvieną kartą su manimi suderinami. Galvoju kaip juos pristatyti, įpinti į scenarijų. Kitą sezoną, o galbūt ir sezonui įpusėjus temą keisime, kad žiūrovai, kurie jau pas mus buvo, galėtų vėl sugrįžti ir mėgautis nauja programa.
Ar iš esmės sunku dirbti su tokiomis, atrodytų, ekscentriškomis asmenybėmis? O gal kaip tik kasdieniame gyvenime jų net nepažintumei?
Mano darbas yra nuolatos bendrauti su įvairiais menininkais – kūrėjais. Beje, noriu pasakyti, kad toks darbas kažkada buvo didžiausia mano svajonė. Dabar tai – realybė. Bendraujant su tokiais žmonėmis niekada nebūna nuobodu, žinoma, kartais nesutampa charakteriai, bet tokių atvejų pamenu vos kelis.
Kas kuria įspūdingus artistų sceninius kostiumus?
Atlikėjai iš užsienio šalių turi savo kostiumus ir juos atsiveža. Atlikėjai Lietuvoje dažniausiai taip pat patys arba su dizainerių pagalba juos kuriasi. Būna, sugalvojame sukurti kokį nors personažą, tada kostiumus kuriame. Jeigu reikėtų įvardinti, tai kabareto scenai kostiumus puikiai kuria Milda Metlovaitė, Austėja Marija Jaščaninaitė, Sigitas Praspaliauskas, Gintaras Rėpšas. Šie kūrėjai labai talentingi ir visuomet, iškilus poreikiui, mums padeda. Dėl to jiems labai dėkojame ir vertiname.
Lietuvoje kol kas nėra daug šio žanro artistų. Kodėl?
Taip, tai iš esmės vienas iš mano, kaip meno vadovo, pagrindinių šio sezono tikslų – surasti daugiau atlikėjų Lietuvoje ir taip padidinti mūsų trupės gretas. Žinoma, užtrunka laiko, bet matau, jog ateitis šviesi.
Be artistų, labai svarbus ir renginio vedėjo vaidmuo. Ar yra gerų vedėjų Lietuvoje?
Pirmus sezonus konferansjė buvo aktorė Toma Vaškevičiūtė. Šių metų festivalyje Toma renginius vedė kartu su Gyčiu Ivanausku. Dabar ji augina dukrytę Ona Orą, tad Gytis tapo pagrindiniu mūsų vedėju. Daug repetavome ir prieš kiekvieną šou ruošiamės, rašau naujus tekstus, kalbamės.
Neseniai atidarėme restoraną „Babble dinner club“, kur vakarienės metu vyksta surežisuotas šou – istorija bei įvairios interakcijos su publika. Ten įvyko mūsų drag kultūros atstovės Lukos Mokkos konferansjė debiutas.
Lietuvoje nėra lengva rasti vedėjų, kurie tiktų kabareto scenai. Reikalingi išskirtiniai gebėjimai, patirtis ir mokėjimas improvizuoti, priimti tai, jog kabareto scenoje gali įvykti ir įvyks įvairių netikėtumų.
Kodėl būtent šis žanras pačiam artimas? Kas čia tokio magiško ir ar jis kada nors taps pagrindiniu darbu?
Iš esmės šis darbas jau beveik ir yra pagrindinis. Dar dirbu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Prieš priimdamas meno vadovo pareigas „Nijinsky III“, ten darbo krūvį susimažinau iki pusės etato. Neslėpsiu, bent kol kas nenoriu statyti spektaklių dramos teatrų scenose, nebent tai būtų kabareto. Po studijų visuomet ieškojau kitos scenos, kitos platformos. Norėjau turėti galimybę pasireikšti spontaniškumui, pokyčiams. Kai pastatai spektaklį, jį rodo tokį, koks buvo pastatytas, o tu, kaip kūrėjas, keitiesi, galbūt nori ką nors patobulinti arba kokią nors sceną apskritai išimti. Kabareto scena tai leidžia. Tai drąsi, laisva ir labai kūrybiška erdvė.
Koks yra kasdienis kabareto meno vadovo darbas?
Atsikėlus atsakyti į susikaupusius laiškus, žinutes. Suplanuoti savaitgalio pasirodymų eigą. Planuoti tolesnį repertuarą. Jeigu kyla kokia nors idėja, pavyzdžiui, vedėjo tekstui, – surasti jam tinkamą garso takelį. Suderinti grimo koncepcijas, repeticijų, montažo laikus. Atsakyti į komunikacijos specialistės klausimus.
Kokie planai? Ar kitais metais burleskos gerbėjai turės galimybę dalyvauti festivalyje? Jei taip, gal vairas vėl bus paties rankose?
Dar niekur neskelbta žinia, kad kitais metais festivalį rengsime. Jis vyks pirmąjį spalio savaitgalį. Taip, vairas bus mano rankose, šiuo metu dirbu su koncepcijos sukūrimu, netrukus viskas bus pristatyta visuomenei. Turiu keletą užsakymų iš muzikos pasaulio, režisuoju arenų šou, kol kas negaliu atskleisti, su kokiais atlikėjais dirbsiu, tačiau naujienos – netrukus.
