Ši kinematografinė-poetinė kelionė vaikams yra ne vien apie miesto architektūrą, gatvių garsus, paukščių klegesį, bet tokį Vilnių, kuris atsiveria, kai pats jam atsiveri širdimi – taip, kaip miestą mato menininkai, poetai.
Miestą pažinsi per jo dvasią
Spektaklis pavadintas kelione todėl, kad vyks ne uždaroje patalpoje ir ne vienoje vietoje, o viešose bei privačiose sostinės erdvėse.
Šis nuotykis, projekto kuratorės įsitikinimu, turėtų suaudrinti vaikų vaizduotę. „Keliaujant per miestą gali fantazuoti, stebėti, kurti istorijas. Matai miestiečius, ir nors jų nepažįsti, gali kurti istorijas apie juos. Atrasti savo mėgstamiausias vietas, kurios taps reikšmingomis, tik tavo kuriama ir jaučiama miesto istorija“, – intrigavo projekto kuratorė.
Taumatropas, praksinoskopas ir kiti
Įdomu tai, kad spektaklio idėja gimė karantino metu. „Auginu vaikus 9 ir 12 metų. Galima sakyti, kad per karantiną apskritai kultūrinis gyvenimas išnyko iš kasdienybės. O vaikams liko tik nuotolinės pamokos. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis, vaikai auga, formuojasi“, – apie vaikams skirtų kultūrinių renginių stoką kalbėjo ji.
Spektaklyje bus galima išgirsti aštuonis garsių lietuvių poetų eilėraščius, juos įgarsino skirtingi aktoriai. Į kūrybinę grupę įtraukti net šeši dailininkai. Tarp jų – iliustruotoja Ieva Babilaitė.
Dailininkų sukurti judantys paveikslėliai atgaivins, vizualizuos eilėraščiuose slypinčias istorijas ir įtrauks vaikus į magišką išmonės ir kūrybos pasaulį, ugdys jų vaizduotę ir kūrybines galias.
Kaip sakė K. Mauruševičiūtė, savo menine verte – projektas ambicingas. Spektaklio autoriai bendradarbiauja su Kauno valstybiniu lėlių teatru, tai pagrindinis jų partneris. Tad atsirado galimybė atgaivinti senuosius optinio teatro, animacijos prietaisus, tokius kaip taumatropas, praksinoskopas ir kiti.
Jie spektaklyje taps interaktyviais meniniais kinetiniais objektais, kurių judančiuose paveikslėliuose atgis eilėraščių veiksmas ir jo herojai.
Nuo mažens su poezija
„Vaikai mėgsta poeziją, pagauna rimą, deja, dažnai jiems pamirštama pasiūlyti skaityti daugiau poezijos. Eilėraščiai po truputį užmirštami. Tačiau vaikystė – geras metas pamilti poeziją, paskui ir užaugus norėsis ją skaityti, domėtis, panirti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Spektaklio metu kai kurios sostinės vietos atgis: nišose atsiras langinės, įsikurs senelė su agavomis – pagal Violetos Palčinskaitės eilėraštį, Lietuvos kino ir teatro muziejaus kiemelyje Sigito Gedos „Valkataujantis katinas“, puikiai eilėraščius skaitantis Juditos Vaičiūnaitės kiškis.
Netoliese esančiame gyvenamųjų namų kiemelyje, į kurį galima patekti tik pro rakinamus vartus įsikurs Antano Šimkaus charakteringa miesto bobulytė, nuo karuselės rato atitrūks vienišas Donaldo Kajoko arkliukas.
Be vaizduotės, kaip žąsis
Bet viena žąsis, matyt, neturinti vaizduotės – niekaip negalės užskristi ant stogo. „Todėl nuspręs būti dvasinga – nueis į bažnyčią“, – užuominomis kalbėjo pašnekovė.
Šalia esantis vienuolyno kiemas, kuriame iki šių dienų gyvena vienuolės, K. Mauruševičiūtei pačiai tapo atradimu, į jį pateko tik dėl spektaklio. Čia ganysis ir Antano A. Jonyno „Karvė“.
Salomėjos Nėries gimnazijos skvere įsikurs S. Gedos eilėraštis „Vaikas, bėgantis į mokyklą“.
Visi šie poetų sukurti personažai vaikams labai artimi. Susitikimas, be abejo, bus jaudinantis, tačiau kelionės tam ir yra, kad patirti sugrįžimo džiaugsmą. „Pamažu grįžinėsime į „Vasaros terasą“ – gerti kakavos. Tokia bus kelionė. Tai tik nedidelis Vilniaus „kąsnelis“, bet čia bus pilna įvykių, išmonės ir vaizduotės“, – žadėjo projekto kuratorė.