Simfoninės muzikos koncerto pradžiai numatyta Jurgio Karnavičiaus simfoninė poema „Ovalus portretas“ – antrasis simfoninės poemos žanro pavyzdys kompozitoriaus kūrybinėje biografijoje. Poemą J. Karnavičius sukūrė 1927-aisiais – tie metai ryškiai žymėjo naują etapą, o kartu ir meilės Lietuvai įprasminimą jo gyvenime ir kūryboje. Tuomet iš Sankt Peterburgo (kur sėkmingai kūrė, koncertavo ir mokė) sugrįžusį į Lietuvą J. Karnavičių kolegos priėmė ne itin palankiai. Kompozitoriui, altininkui ir vokalistui teko daug ką pradėti nuo pradžių, taip pat ir permąstyti iš Sankt Peterburgo kompozicijos mokyklos parsivežtus kūrybos principus bei lietuviškumo sampratos svarbą.
Koncertą pratęsiančios vokiečių vėlyvojo romantizmo atstovo Richardo Strausso „Keturios paskutinės dainos“ sopranui ir orkestrui – paskutinis kompozitoriaus meilės laiškas mylimai žmonai sopranui Pauline de Ahna. Išgarsėjęs monumentaliomis simfoninėmis poemomis „Tilio Ulenšpygelio linksmosios išdaigos“ ir „Taip kalbėjo Zaratustra“ bei operomis „Salomė“ ir „Elektra“, gyvenimą baigdamas karo apsuptyje, R. Straussas atsigręžė į subjektyvius mirties apmąstymus muzikoje. 1950-aisiais, jau po kompozitoriaus mirties, publikuotas R. Strausso ciklas „Keturios paskutinės dainos“ – vienas mirtį apmąstančių kūrinių, kurio tekstui buvo pasirinkti poetų Hermano Hesse’s ir Josepho Freiherrio von Eichendorffo eilėraščiai. Cikle tvyro ramybė, susitaikymo ir išbaigtumo jausmas. „Pavasaris“ – pati viltingiausia ciklo daina ir vienintelė, kurioje neminima mirtis, tačiau tai buvo pats paskutinis kompozitoriaus pabaigtas kūrinys.
Taip pat koncerte skambės Roberto Schumanno Simfonija Nr. 1 B-dur – pirmasis kompozitoriaus simfoninis kūrinys, sukurtas netrukus po vestuvių su kompozitore ir pianiste Clara Wieck. R. Schumanno žmonos dienoraščių įrašai byloja, kad „Pavasario“ pavadinimą simfonija gavo todėl, kad buvo įkvėpta vokiečių poeto Adolfo Böttgerio eilėraščio „Frühlingsgedicht“ („Pavasario eilėraštis“). R. Schumannas ilgai nesiryžo kurti stambios formos kūrinio simfoniniam orkestrui, tačiau paskatintas žmonos dirbo greitai – simfonijos eskizas buvo sukomponuotas per keturias dienas. Jau pabaigęs keturių dalių kūrinį, kompozitorius laiškuose draugui rašė: „Norėčiau, kad pats pirmasis trimito fragmentas skambėtų taip, tarsi jis nusileistų iš aukštybių, ragindamas pabusti. Toliau, įžangoje, muzika turi įteigti, kad pasaulis žaliuoja, o paskutinė dalis Allegro parodytų, kaip viskas atgyja.“
Pavasarį atveriančiame koncerte su LNSO dainuosianti Viktorija Miškūnaitė (sopranas), buvusio Zalcburgo festivalio meno vadovo ir Berlyno valstybinės operos direktoriaus režisieriaus Jürgeno Flimmo pavadinta spinduliuojančiu deimantu, yra tituluojama viena geriausių Lietuvos operos solisčių. Sukūrusi nemažai įspūdingų ir muzikos kritikų puikiai įvertintų vaidmenų operos scenoje, V. Miškūnaitė viso pasaulio publiką žavi atlikdama ir kitų žanrų kūrinius. Šį kartą Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje ji atliks vokalinės brandos reikalaujantį R. Strausso opusą.
Prie LNSO dirigento pulto stosiantis italų batutos maestro Gianluca Marcianò – pagrindinis Taranto ir Materos miestų orkestro „Orchestra della Magna Grecia“ dirigentas, pagrindinis kviestinis Armėnijos valstybinio simfoninio orkestro dirigentas, muzikos ir scenos menų festivalio „Al Bustan“ Libane meno vadovas, „Chelsea Opera Group“ meno vadovas. G. Marcianò yra bendradarbiavęs su tokiais žymiais atlikėjais kaip seras Brynas Terfelis, Thomas Hampsonas, Elina Garanča, Danielle de Niese, Khatia Buniatshvili ir kiti. Dirigento repertuare dominuoja žymių operų arijos, tačiau jis mielai diriguoja ir instrumentinių bei vokalinių-instrumentinių žanrų kūrinius.
Koncertas „Pavasario balsai. LNSO, Viktorija Miškūnaitė, Gianluca Marcianò“ vyks kovo 9 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.