Vilniaus dokumentinių filmų festivalis prasidėjo: ne tik sostinėje, bet ir virtualybėje

Ketvirtadienio vakarą jau 17-tą kartą duris atvėrė tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Tradiciškai prasidėjęs festivalio namuose – sostinės kino centre „Skalvija“ – VDFF rinktinę pasaulio dokumentiką šiemet kviečia žiūrėti ne tik kino salėse Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Festivalio metu filmai bus rodomi ir virtualiai.

„Sutikti ištikimiausius dokumentikos ir festivalio gerbėjus, stebėti, kaip kasmet publika vis atsinaujina, prieš užgęstant šviesai ir įsižiebiant projektoriui visiems palinkėti gero filmo – tai didžiulis džiaugsmas kiekvienais metais, – atidarymo įspūdžiais dalijasi viena festivalio organizatorių Vilma Levickaitė. – O ypač šiemet, kai dėl visiems suprantamų priežasčių festivalio perspektyvos buvo miglotos.

Bet ir visuotinės nežinomybės akivaizdoje rankų nenuleido. Sugebėta paruošti ne tik įdomias programas, sukurti galimybę žiūrėti jas internetu, bet ir įkvepiančių svečių – kaip kiekvienais metais – pasikviesti, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Padarėme viską, ką galėjome, kad festivalis pasaulinio lygio dokumentikos mėgėjams ir vėl būtų dovana, o ne paguodos prizas“,– sakė V. Levickaitė.

Šiųmečio festivalio naujovė – galimybė dalį programos filmų žiūrėti virtualioje „Skalvijos“ kino salėje ir Vdff.lt,o programos „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ filmus – Sinemateka.lt.

Šįsyk VDFF žiūrovai galės susitikti su trimis svečiais iš užsienio, visi jie atvyksta pristatyti mokumentikos pradininko Peterio Watkinso retrospektyvos filmų. Tai – režisieriaus sūnus ir kūrybos atstovas Patrickas Watkinsas ir filmo „Komuna (Paryžius, 1871)“ aktoriai Pierre Vergnaud ir Caroline Lensing-Hebben.

Įprastinius gyvus pokalbius po seansų šiemet pakeis iš anksto įrašyti pokalbiai su kūrėjais. Visus juos žiūrovai gali rasti festivalio ir „Skalvijos“ kino centro interneto puslapiuose šalia filmų aprašymų, taip pat „Skalvijos“ kino centro „Youtube“ kanale.

Atidarymo filmas – unikalaus videomeno projekto dalis

Pirmąją organizatorių dovaną festivalio lankytojai jau gavo. Festivalio atidarymo metu žiūrovams buvo „įteikta“ lietuvių videomeninko Dariaus Žiūros filmo „Gustoniai Gustoniuose“ (2020) premjera.

„Gustoniai Gustoniuose“ – tai dalis D. Žiūros šiuolaikinio meno projekto, besitęsiančio jau beveik 20 metų. Dar 2001-aisiais menininkas pradėjo filmuoti Gustonių – savo gimtojo kaimo – gyventojų videoportretus. Kas trejus metus iš naujo fiksuojamuose žmonių paveiksluose atsispindi jų amžiaus pokyčiai, išryškėja paties kaimo, kaip socialinės struktūros, kismas, veikiamas sociopolitinės valstybės raidos.

„Gustoniai man buvo ir liks vieta, kur išvydau pasaulį, ištariau pirmus žodžius, žengiau pirmus žingsnius, ėmiau suvokti aplinką ir save. Kiekvieną kartą tai lyg sugrįžimas į savo pradžią, kur viskas turi kažkokią sunkiai paaiškinamą, bet nujaučiamą prasmę. Kai kurie ten gyvenantys žmonės dar prisimena, kaip mažas rėplinėdavau po kiemą. Vystantis projektui su kiekvienu žmogumi kuriasi unikalūs asmeniniai ryšiai“, – pasakoja D. Žiūra.

Filmo anonsą galima pamatyti čia.

Pasak autoriaus, iš pradžių projekto idėja atrodė labai rizikinga, beveik neįgyvendinama. Ar taip apskritai „galima“ daryti, ir kas iš viso to išeis, ar apskritai kas nors sutiks filmuotis, buvo visiškai neaišku.

„Visa tai atrodė kaip avantiūra, totalus išėjimas iš saugumo ir komforto zonos, – projekto pradžią prisimena autorius. – Tačiau, tikriausiai, viską nugalėjo smalsumas ir nuostaba. Man – kad kažkas iš viso to apskritai „gaunasi“, o žmonėms, kurie sutiko filmuotis, kad kažkas su videokamera sukorė tokį kelią ir atsibeldė į šį Dievo užmirštą kaimą pasaulio krašte, kur tebesitęsė 10 dešimtmečio suirutė ir buvo neaišku, kas bus toliau.“

2018 m. vasarą Gustonių kaime D. Žiūra organizavo kultūros ir meno festivalį, kurio metu projektas „Gustoniai“ buvo pirmą kartą pristatytas patiems projekto dalyviams – kaimo gyventojams.

Festivalio metu nufilmuotus vaizdus filme „Gustoniai Gustoniuose“ papildo kadrai iš ankstesnių projekto filmų bei paties kūrėjo asmeninio archyvo medžiaga, vaizduojanti menininko „virtuvę“ – santykius su projekte dalyvaujančiais žmonėmis, nesėkmes, emocinius konfliktus.

Visi šie sluoksniai susipina į pasakojimą, kurio neįmanoma priskirti jokiam konkrečiam dokumentikos žanrui. Jis pasakoja tikrą istoriją apie tikrą istoriją.

D. Žiūros „tikra istorija apie tikrą istoriją“, atidariusi šių metų VDFF, „Skalvijos“ kino centre bus rodoma šiandien, rugsėjo 25 d., ir rugsėjo 30 d.

Jau prasidėjęs VDFF Vilniuje žiūrovų lauks iki spalio 4 d. Spalio 2–4 d. festivalis duris atvers Kaune, spalio 9–11 d. – Klaipėdoje.