Baisi liga gali užklupti net ir sveikiausią augintinį: šių simptomų negalima ignoruoti

Pakitusį augintinio elgesį ir apsunkusį judėjimą galime klaidingai sieti su natūraliu augintinio senėjimu, tačiau kai kuriais atvejais tai gali reikšti, jog augintinį kamuoja neurologiniai susirgimai. Manyti, kad pakitęs augintinio elgesys tėra laikina būklė, kuri praeis – pavojinga: negydomi neurologiniai susirgimai gali baigtis augintinio paralyžiumi ar net mirtimi. Ypatingai atidūs turėtų būti tam tikrų veislių atstovų šeimininkai, kurioms šie susirgimai būdingesni.

Rimtą ligą išduoda pakitęs augintinio elgesys ir keistas judėjimas

Į Jakovo veterinarijos centrą pateko jau dvi dienas suparalyžiuotas šuo. Apžiūrėdamas kojų nevaldantį gyvūną, veterinarijos gydytojas Marius Aniškevičius aiškina, kad dažniausia tokios būklės priežastis – tarpslankstelinė disko išvarža. Kad diagnozė būtų patvirtinta, gyvūnui pirmiausia turi būti atlikta neurologinės būklės patikra, tokiu būdu įvertinant, kaip pažeistos stuburo smegenys, o taip pat atlikta kompiuterinė tomografija tiksliai paralyžiaus priežasčiai nustatyti.

Diagnozei pasitvirtinus, šuns lauks operacija, ir, kaip viliasi gydytojas, už poros savaičių gyvūną pavyks pastatyti ant kojų.

Tokių operacijų, kaip skaičiuoja veterinarijos gydytojas, įprastai jam tenka atlikti po 2–3 per savaitę, tačiau kartais tenka atlikti ir po 3 operacijas per dieną.

Pakitęs augintinio elgesys, koordinacijos ir judėjimo sutrikimai, priepuoliai – visa tai gali reikšti, jog jūsų katė ar šuo susidūrė su neurologiniais susirgimais, kurie pažeidžia centrinę nervų sistemą (galvos ir stuburo smegenis) arba periferinę nervų sistemą.

Kaip aiškina M. Aniškevičius, dėl neurologinių sutrikimų jauniems šunims gali būti pastebimi medžiagų apykaitos sutrikimai, įvairios vystymosi patologijos, slankstelių vystymosi sutrikimai, cistų susiformavimas galvos arba stuburo srityse, tam tikri autoimuniniai susirgimai, pažeidžiantys centrinę ar periferinę nervų sistemą.

Suaugusiems ir vyresnio amžiaus šunims dėl neurologinių sutrikimų neretai pasireiškia epilepsijos priepuoliai, tarpslankstelinių diskų išvaržos, infekciniai ir onkologiniai susirgimai bei degeneracinės ligos.

Didžiausia grėsmė – taksų, mopsų, pekinų ir buldogų veislių atstovams

Augintinių stuburo išvaržos, kaip ir žmonėms, susiformuoja dėl daugelio priežasčių, tačiau didžiausios įtakos turi šuns veislė. Anot veterinarijos gydytojo, keturkojui pacientui atvykstant į kliniką ir iš anksto žinant jo veislę bei amžių, neretai jau galima įtarti tam tikras ligas ir iškart parinkti tinkamą tyrimą, nustatyti ligą bei parinkti atitinkamą gydymą.

„Tarpslankstelinių diskų išvaržos yra bene dažniausiai pasitaikantys susirgimai šunims. Tam tikros veislės turi didesnį polinkį turėti šias ligas – į šį sąrašą pakliūna tokios veislės, kaip taksai, prancūzų buldogai, mopsai, pekinai. Jiems būdingas kremzlinio audinio vystymosi sutrikimas, kuris nulemia ir atitinkamą jų išvaizdą, bendrus veislės bruožus. Kadangi tarpslankstelinis diskas yra ne kas kita, kaip kremzlinio audinio struktūra, tai ilgainiui ji silpnėja, praranda savo funkciją, todėl susiformuoja išvarža“, – aiškina M. Aniškevičius.

Skaičiuojama, kad apie 90 proc. visų stuburo išvaržų operacijų atliekamos būtent įvardintų šunų veislių atstovams ar jų mišrūnams. Katėms šios operacijos atliekamos gerokai rečiau.

Veterinarijos gydytojas pastebi, kad dažniausiai išvaržos pasireiškia 3–5 metų amžiaus šunims, tačiau yra tekę operuoti ir vos vienerių metų bei 14 metų amžiaus šunis, todėl amžiaus kategorija gali būti įvairi. Gydymas šiais atvejais, kaip teigia veterinarijos gydytojas, gali būti dvejopas.

„Jei simptomai neryškūs, tik skausmas be jokio nerologinio sutrikimo – gydymas būna konservatyvus: ramybė ir vaistai. Jei vis dėlto pacientui gresia paralyžius ar jis jau paralyžiuotas, vienintelis gydymo kelias yra operacija. Laikas, žinoma, svarbu – kuo anksčiau kreipiamasi, tuo rezultatai geresni. Apie 90 proc. pacientų, dėl kurių buvo kreiptasi laiku ir jiems atlikta operacija, jie atsistoja ir vaikšto, pasveiksta. Kreipiantis per vėlai, prognozės yra liūdnos“, – teigia M. Aniškevičius.

Laiku nesikreipiant, kyla augintinio paralyžiaus ir net mirties rizika

Jis taip pat pastebi, kad neurologiniai susirgimai pačiam šeimininkui neretai yra sunkiai pastebimi, todėl neretai kreipiamasi pavėluotai. Pakitusį augintinio elgesį dažnas šeimininkas sieja su gyvūno amžiumi, tačiau, atlikus galvos smegenų operaciją ir pašalinus jose esančius auglius, veterinaras sulaukia skambučių, kad gyvūnas elgiasi taip, kaip nesielgė jau keletą pastarųjų metų – tarytum vėl būtų pora metų jaunesnis.

„Jei mes turime vyresnio amžiaus šunį, kuriam yra sutrikęs, apsunkintas judėjimas, dauguma pacientų tai nurašo ant amžiaus, galvoja, kad tai normalus fiziologinis procesas, bet tai gali būti kokios nors ligos eiga. Jei pasikeičia šuns elgesys, įpročiai, šeimininkai irgi linkę sakyti, kad gyvūnas toks tiesiog yra ir labai dėl to nepanikuoja. Šeimininkai galvoja, kad tai laikina, kad tai praeis, bet, ligai progresuojant, visi simptomai tik aštrėja. Tada kreipiamasi tik ligai gerokai įsisenėjus“, – teigia M. Aniškevičius.

Tam, kad neurologiniai susirgimai būtų pastebėti laiku, šeimininkai turėtų atidžiai sekti savo augintinius. Nesprendžiant įsisenėjusios problemos, pasekmės gali būti liūdnos.

„Jei nesikreipiama visai arba nesikreipiama laiku, visi arba dauguma neurologinių susirgimų ilgainiui gali sukelti pacientui ilgalaikę negalią, o tai gali būti priepuolių, paralyžiaus ar net mirties priežastimi“, – perspėja veterinarijos gydytojas.