Katrinos mama tąsyk pervedė prieglaudai piniginę auką, bet savo dukroms užsiminė, kad pinigai pinigais, o tikra dovana būtų, jei mergaitės prisidėtų darbais.
„Pasiskambinome ir susitarėme su prieglaudos vadove Rūta Liberiene dėl atvykimo. Tą dieną tvarkėme prieglaudos kūdikyną. Aplink bėgiojo mažyčiai šunyčiai. Jie mus taip užbūrė, kad darbas nebeatrodė sunkus“, – pasakoja K. Lentočkina.
Baigus darbuotis prieglaudos vadovė Katrinai pasiūlė prisijungti prie savanorių komandos. „Sutikau, nes norėjau, kad tokie susitikimai taptų mano nuolatine gyvenimo dalimi“, – apsisprendimą paaiškino panevėžietė.
Mato prasmę
Darbas gyvūnų prieglaudoje K. Lentočkinai ne tik galimybė iš arčiau susipažinti su veterinarija, kurią studijuos.
„Savanorystė ugdo atsakomybę ir pareigingumą, nes nuo to priklauso gyvūnų laikymo sąlygos. Iš pirmo žvilgsnio nemalonus darbas gali suteikti pasitenkinimą. Jauti, kad darai gyvūnėlių gyvenimą malonesnį, šviesesnį“, – svarsto Katrina.
Savanorystė padėjo K. Lentočkinai pajusti, kad ji ne viena – prieglaudoje rado daugybę bendraminčių.
„Be to, savanorystė prieglaudoje ugdo atidumą ir pastabumą. Savanoris turi matyti, kaip jaučiasi gyvūnas, ar pasikeitė jo elgsena, ar jis nesusižalojo, ar nepasikeitė jo savijauta“, – vardijo Katrina.
Jos nuomone, kiekvienam jaunam žmogui verta savanoriauti. Tai puiki galimybė išbandyti save skirtingose srityse, o tada lengviau priimti sprendimą dėl ateities.
Pasiskirto darbus
Pirmosiomis dienomis prieglaudoje K. Lentočkina darbavosi kartu su vadove: ji valė voljerus, o Katrina ruošė šuniukams ėdesį. Dabar panevėžietė vyksta į prieglaudą su draugu ir pasiskirsto, kas ką veiks.
K. Lentočkina valo voljerus ir rūpinasi švara, o draugas plauna dubenėlius ir ruošia šuniukams paėsti, kad nė vienas neliktų alkanas. Abu stengiasi kiek įmanoma daugiau laiko skirti bendravimui su prieglaudos keturkojais, išsiilgusiais dėmesio.
„Nors mano darbas ir nėra švarus, man jis nepasirodė bjaurus. Suprantu, kad taip darbuodamasi galiu reikšmingai pagelbėti prieglaudos gyventojams“, – sako Katrina.
Savanorių darbas prieglaudoje skiriasi. Mokiniams, atvykusiems dirbti dėl socialinių valandų, duodama grėbti lapus, plauti darbo įrankius, dubenėlius. Oficialūs savanoriai prižiūri, kad gyvūnas kasdien būtų viskuo aprūpintas.
Gerumu prieš blogį
Prieglaudą K. Lentočkina mato kaip saugią erdvę. Ją ramina mintis, kad jeigu susiklostė tokia situacija ir šeimininkas šunį atvežė į prieglaudą, čia juo bus rūpinamasi, gyvūnas bus saugus, prižiūrimas ir mylimas.
„Aš tiesiogiai nesusiduriu su skaudžiomis gyvūnų atidavimo istorijomis, nes naujokus priima prieglaudos vadovė Rūta. Leisdama laiką su šunyčiais – tiek neseniai atvežtais, tiek senbuviais – stengiuosi susitelkti į vieną misija – kiek galima labiau jiems padėti“, – sako savanorė.
Dažniau K. Lentočkina bendrauja su žmonėmis, kurie atvyksta pagelbėti prieglaudai – atveža ėdesio, šieno, antklodžių, paklotėlių ar kitų reikmenų, be kurių nebūtų galima apsieiti. Tokie žmonės, anot Katrinos, yra įrodymas, kad gėris kur kas dažniau nugali blogį.
Perprasti gyvūną
Nors įprastai Panevėžio gyvūnų globos draugijos gyventojai yra šunys, kartais patenka ir jūrų kiaulyčių. O visai neseniai prieglaudoje buvo netgi jauniklių ežiukų.
„Mano akimis, kiekvienas priglaustasis yra individualus. Kiekvienas šuo turi išskirtinį charakterį. Vieni labai orūs ir aristokratiški, kiti lengvabūdžiai ir žaismingi, kai kurie gali pasirodyti pikti, tačiau iš tiesų yra geraširdžiai ir jautrūs“, – įsitikinusi savanorė.
Katrina tikrai žino, ką šneka, nes smulkutei savanorei paklūsta net didžiausi prieglaudos nenaudėliai.
„Bendraujant su kiekvienu šuniu reikia atsižvelgti į jo charakterio ypatybes. Jas įsisąmoninus, ir šuo, ir savanoris jaučiasi vienas šalia kito daug geriau“, – ne kartą įsitikino K. Lentočkina. Kartą atvykusi į prieglaudą ji išvydo du labai skirtingų temperamentų ir dydžių šunis viename voljere.
Puolė skambinti vadovei ir klausti, ar taip turi būti. Paaiškėjo, kad ką tik atvežtas didelis, atletiškas šuo Bradas, užsilipęs ant savo būdos, sugebėjo peršokti į kuklesnio kaimyno voljerą. „Labai nustebino Brado pajėgumas ir tokie sugebėjimai“, – šypteli Katrina.
Namų karalius Haris
Prieš tapdama savanore K. Lentočkina jau turėjo patirties su augintinais. Viskas prasidėjo nuo žuvelės.
„Labai norėjau katino, bet tėvai tuo metu jo auginti neleido. Tik kai pamatė, jog žuvele rūpinuosi, ir įsitikino, kad atsakingai žiūriu į gyvūno priežiūrą, leido auginti ir kačiuką“, – pasakoja Katrina.
Dabar jis jau suaugęs, labai protingas katinas Haris. „Kartu su Hariu vaikštome po kiemą, kartais einame į kavinę, vežamės į kaimą, sodą ir visaip stengiamės, jog jo gyvenimas būtų kuo spalvingesnis ir įdomesnis“, – šypsosi K. Lentočkina.
Harį Katrina laiko tarsi broliu, nes, galima sakyti, jiedu vienu metu augo ir brendo. „Kartu su Hariu dariau namų darbus, o dabar skaitau knygas, tvarkausi namuose. Visa šeima žavimės jo smalsumu ir sumanumu“, – sako gyvūnų mylėtoja ir globėja.
Atvedė į veterinariją
Gyvūnai K. Lentočkiną supo nuo vaikystės. Seneliai augindavo triušius, paršiukus, antis, vištas. Tokia aplinka ugdė meilę viskam, kas gyva. „Seneliai gyvūnėliais rūpinosi. Turbūt tai suformavo ir mano požiūrį į gyvūnus, išugdė empatiją“, – svarsto savanorė.
Turbūt neatsitiktinai K. Lentočkina pasuko į veterinariją. Šį rudenį ji pravers Lietuvos sveikatos mokslų universiteto duris. „Mano studijų kryptis – veterinarinė medicina.
Ją pasirinkau, nes jaučiu begalinį norą būti naudinga mūsų mažiesiems broliams. Man visada skaudu žiūrėti į sužalotą ar sergantį gyvūną. Dar skaudžiau dėl to, kad neišmanau ir negaliu jam padėti. Esu pasiryžusi sunkiai mokytis, kad ateityje tapčiau veterinarine ir turėčiau užtektinai žinių, kaip gyvūnui pagelbėti“, – rimtai studijuoti nusiteikusi Katrina.
Sugrįžti prie menų
Ir mokyklos suole Katrina nesiblaškė. Tiksliai žinojo, ką nori studijuoti, ir to tikslo siekė.
„Abitūros egzaminai man nepasirodė labai sunkūs. Svarbu sistemingai, kruopščiai dirbti visus mokslo metus, tada ir prieš egzaminus nereikės visko mokytis nuo pat pradžių“, – įsitikino pašnekovė.
Šią vasarą K. Lentočkina nusprendė užsidirbti, tad laisvo laiko pomėgiams pristinga. Katrina labai domisi menu, ypač literatūra ir daile, mėgsta tapyti ir lieti akvarele.
„Daile užsiimu nuo mažens, tačiau pastaruosius dvejus metus šį pomėgį apleidau. Labai tikiuosi, kad atsiras laiko tai atgaivinti. O literatūra yra ta sritis, kurią tiriu ir noriu vis giliau pažinti“, – sako Katrina.