Ir redaktoriauja, ir sargauja
Lulu redakcijoje „dirba“ jau metus. Visai neseniai su kolegomis ji atšventė ir pirmąjį gimtadienį. Beje, su tikru mėsos tortu, žvakutėmis ir sveikinimais. Kaip sako Lulu šeimininkė žurnalistė Reda Osteikaitė, tai nėra paprastas šuo – ji redaktorė, „Panevėžio balse“ turi rubriką, redakcijoje stebi, kaip gimsta miesto naujienos, ir netgi pati dalyvauja rytiniuose darbuotojų susirinkimuose.
„Juokaujame, kad Lulu dirba dviem etatais – redaktoriauja ir sargauja, nes į redakciją joks prašalaitis neaplotas nepateks“, – šypsosi Reda.
Kaip pasakoja Lulu šeimininkė, augintinė į jų šeimą pateko iš devynių šuniukų vados. Soduose kalytė atsivedė šuniukų, tad viena mergina padėjo juos išdalinti, internete paskelbusi įrašą apie dovanojamus margučius. Kai akis užkliuvo už skelbimo, Redai pradėjo širdis spurdėti.
„Nors apie šuniuką svajojom seniai, vis bandžiau vyti tą mintį šalin dėl kartu su juo ateisiančios atsakomybės. Visgi sėdau į mašiną ir išvažiavau parsivežti naujos draugės. Iki šiol bendraujame su kitų šuniukų šeimininkais, turime socialiniame tinkle grupę, kurioje susirašome, kaip kiekvienam sekasi, kuo gyvename, pasidalijame nuotraukomis – jie lyg antroji šeima“, – pasakoja R. Osteikaitė.
Žino kelią pati
Susipažinti su nauja šeimos nare magėjo ir kolegoms, jie vis ragino Lulu atsivesti į redakciją. Kadangi tuo metu Lulu buvo vos poros mėnesių, tokios pypliukės nesinorėjo visą darbo dieną vienos palikti namuose.
„Turbūt sunkiai būčiau susikaupusi darbui, vis galvodama, ką gi ji veikia likusi viena, ar jai viskas gerai. Taip pradėjome eiti į darbą kartu. Beje, kelią, kuriuo kasryt traukiame iki redakcijos, Lulu išmokusi atmintinai ir juo jau veda pati“, – pasakoja R. Osteikaitė.
Nuo pirmųjų akimirkų Lulu redakcijoje jautėsi labai gerai, jaukiai ir ramiai – susirangiusi ant gulto ar sofutės saldžiai numigdavo, labai greitai pamilo savo naujuosius kolegas. Taigi, darbo sutartis pratęsta neterminuotam laikotarpiui. Dabar kiekvienam kolegai Lulu yra paskyrusi tam tikrą vaidmenį – kamuoliukų ir žaisliukų mėtytojo, skanukų dalintojo ar tiesiog draugo, be kurio neįsivaizduojama diena.
„Vienintelis darbo su augintiniu minusas, kad per tiek laiko Lulu tapo labai išranki maistui – ar tik nebus tų etatinių skanukų dalintojų nuopelnas?“ – šypsosi Reda.
Gėlių salono talismanas
Jau ketverius metus kasdien į darbą gėlių salone keliauja ir auksaspalvė labradorė Lora. Jos šeimininkė, salono „Jūsų žiedas“ savininkė Inga Danilevičienė pasakoja, jog visuomet žavėdavosi europiečiais, kurie į darbus eina su keturkojais, tačiau pati ilgokai nedrįso į parduotuvėlę vestis augintinės. Mada į darbą keliauti su savo gyvūnais į Lietuvą atėjo dar gana neseniai.
„Mane įkvėpė užsienyje matyti pavyzdžiai. Ilgą laiką vis nedrįsau, kol vieną dieną atsivedusi Lorą pamačiau, kad ji čia neblogai jaučiasi, o ir klientai tokia darbuotoja patenkinti. Juokiamės, kad kiti sulaukę pensinio amžiaus išeina į užtarnautą poilsį, o Lora pradėjo dirbti – jai jau 14 su puse metų“, – juokiasi Inga.
Keturkojei gėlių salono darbuotojai labiausiai patinka stebėti pro šalį skubančius praeivius, tad dažnai įsitaiso prie durų. Arba laukdama klientų savo gulte snaudžia. Kai suima pokaičio miegelis, užmiega net ir tada, kai salone sukiojasi pirkėjai.
„Kartais net nereaguoja į klientų paglostymus. Skanukai – visai kita kalba. Ji jau žino, kad jeigu pasitiks ir išlydės klientą, gaus skanuką. Turime ir lankytojų, kurie atneša skanukų palepinti“, – kalbėjo I. Danilevičienė.
Labradorė jau tapusi savotišku gėlių salono talismanu. Yra klientų, kurie į saloną užsuka ne gėlių, o pasilabinti su kalyte. Arba telefonu paskambinę pirmiausia paklausia, ar čia tikrai tas salonas, kur dirba labradorė.
„Garsioji Panevėžio poetė Elvyra Pažemeckaitė labai dažnai į mūsų saloną užsuka ne gėlių įsigyti, o pakalbinti Lorą. Tos draugystės įkvėpta net sukūrė Lorai eilėraštį. Nuo pat pirmų dienų pastebėjau, kad gyvūnas suteikia visai kitokios energijos ir nuotaikos. Net visai svetimi pradeda pasakoti apie savo augintinius, per tuos metus labai daug naujo sužinojau ne tik apie šunis, bet ir kates“, – šypsosi I. Danilevičienė.
Lepina šviežia žuvimi
Darbuojasi ne tik amsintys, bet ir miauksintys, murkiantys keturkojai. Kadaise buvęs prieglaudinukas Garis dabar išdidus kino centro „Garsas“ šeimininkas. Kiekvieną dieną Garis sutinka ir išlydi darbuotojus bei lankytojus. Kartais belydėdamas žiūrovus užsuka ir į kino seansą, kartu su visais žiūri filmo premjerą. Pasak kino centro „Garsas“ direktorės Genės Pučinskienės, Garis dėmesio sulaukia tiek, kiek nė vienas kitas katinas, nors paimtas iš prieglaudos buvo baikštus ir vengė bet kokių glostymų.
„Kai atkeliavo pas mus, net nesileisdavo glostomas, o dabar tiesiog reikalauja dėmesio. Jeigu nesulaukia, pats eina prie visų ir glaustosi. Dabar jis tikrasis „Garso“ šeimininkas. Tereikėjo žmogaus meilės ir dėmesio, bet lygiai tiek pat tos meilės jis dovanoja ir kitiems. Atsiradus Gariui, atsirado ir daugiau teigiamų emocijų, jis tarsi terapinis katinas“, – pasakoja G. Pučinskienė.
Garis „Garse“ dirba net 24 valandas per parą. Kai pavargsta nuo tokio įtempto darbo, čia pat ant minkštasuolių prigula pogulio. Kaip pastebi kolegos, Garis labai mėgsta komfortą ir skaniai paėsti. O kad murklys yra visų lepinamas, išduoda ir žvilgantis kailis bei rubensiškos formos.
„Atlyginimą katinas gauna glostymais, skanukais ir jo dievinama šviežia žuvimi. Turime tokių gerbėjų savo kolektyve, kurie taip lepina Garį. O jis atsidėkoja visur lydėdamas. Jeigu šie darbuotojai nueina į kino salę, Garis tol garsiai kniauks prie salės durų, kol jo numylėtinis išeis“, – pasakoja G. Pučinskienė.
Nuo valkatos iki karalienės
Atsakingas pareigas eina ne tik Garis, bet ir iš prieglaudos į buhalterinę įmonę „Oriksas“ atkeliavusi baltapūkė gražuolė Nilka. Per gana trumpą laiką ji sparčiai pakilo karjeros laiptais iki vyriausiosios buhalterės-auditorės.
Kaip pasakoja „Orikso“ direktorė Rima Samoilova, jų kolektyve visi dievina gyvūnus ir beveik kiekvieno namuose šilumą ir dėmesį rado keturkojai iš prieglaudų. Nilkos istorija – išskirtinė. Perkarusi ir ilgą laiką kaime valkatavusi katytė kartu su atsivestais penkiais savo mažyliais tik gaudykle buvo sugauta prieglaudos savanorių. Mažyliai greitai rado namus, o jų mama atsidūrė prieglaudoje. Deja, kitų katinų draugija ją labai erzino, baltapūkė vis nerado sau vietos ir kentėjo. Tad prieglaudos buhalteriją tvarkančios įmonės vadovė nutarė šiai laukinukei suteikti galimybę augti jų biure.
„Man tie vadinamieji kaimietukai patys gražiausi. O mūsų Nilka yra visiškai balta ir turi ypatingas puošmenas – skirtingų spalvų akytes. Buvo labai gaila, kad tokia graži katytė neturi namų, prieglaudoje jai niekaip nepavyko sutarti su kitais katinais. Pajutau, kad turiu ją pasiimti, ir taip ji atsidūrė mūsų biure“, – Nilkos atsiradimo istoriją pasakoja R. Samoilova.
Pas buhalterę – su pakišomis
Pasak Rimos, pirmas pusmetis buvo sudėtingesnis – Nilka vengė žmonių, nesidavė glostoma. Tačiau dabar buvusi laukinukė neatpažįstamai pasikeitė – tapo tikra biuro karaliene, kasdien ateina pabendrauti su visais darbuotojais, turi net kelias mėgstamas poilsio vietas. Savaitgaliais, kai įstaiga ištuštėja, Nilką aplanko valytoja, ji turi ir išmanųjį dubenėlį, kuris reguliariai prisipildo maisto.
„Visai be priežiūros nebūna, bet pirmadienį gauname visos barti, kad taip ilgai ją vieną palikome“, – juokiasi R. Samoilova.
Murkianti vyriausioji buhalterė draugiškai sutinka ne tik kiekvieną darbuotoją, bet ir klientus. O kaipgi kitaip, jei kai kurie jų nuolat su pakišomis pas ją ateina. Tačiau keturkojai biure ne visuomet laukiami. Nilka labai gina savo teritoriją ir kartą į svečius užsukusį šunelį taip išgąsdino, kad šis iš to streso čia pat vietoje paliko krūvelę. O štai kolegės atsivestą mažą katinėlį ėmėsi globoti kaip mama.
„Mūsų nuolatiniai klientai žino: jei nori sulaukti ypatingo Nilkos dėmesio, turi ateiti pasikvėpinę. Ji tikra spiritomanė. Labai reaguoja į kvapus, tiesiog dievina eterinius aliejus“, – paslaptį išduoda R. Samoilova.