Pakartosiu provokuojantį klausimą: „Ar tikrai tikrai visada pasirūpinate visais savo augintiniais?“. Nebuvote jų palikę gerokai per ilgai vienų? Tikrai tikrai kiekvieną rytą visada visada paliekate šviežio vandens ir maisto davinį? O ar šiuolaikinės skubos pasaulyje kiekvieną dieną randate laiko paglostyti ir pamyluoti savo gyvūną? Galiu drąsiais sakyti – tikrai ne. Kiekvienas iš mūsų padarome klaidų. Gyvenimas todėl ir margas, kad jas suvokę bandome jų nekartoti ir taisytis.
Tačiau egzistuoja valstybės prižiūri sritis, kurioje žmonių santykiai su gyvūnais vertinami tik viena kryptimi, tarsi vienkrypčio eismo gatvėje. Ta sritis – tai aplinkosaugos tarnybų elgesys ir jį reglamentuojantys teisės aktai. Už gyvūnų laikymo pažeidimus numatytos ir baudos, ir augintinių konfiskavimas.
Jeigu suklydote, o tai kas nors pastebėjo (o socialinių tinklų laikais antroji dalis atsitinka ir dažniau, ir greičiau, nei anksčiau), tai labai realu, kad jūsų šiaip jau mylimas ir prižiūrimas gyvūnas (pavyzdžiui, kai kurių rūšių paukščiai, vėžliukai ir pan.) bus paimtas.
Schema paprasta: aplinkosaugininkai, gavę skundą ar kitais kanalais sužinoję apie jūsų laikomą gyvūną ir preliminariai įvertinę tai kaip pažeidimą, atlieka patikrinimą – jūsų atžvilgiu prasideda administracinio nusižengimo teisena. Ir gali būti taikomos administracinio nusižengimo teisenos užtikrinimo prievartos priemones, t. y. jūsų gyvūno paėmimas iki galutinio sprendimo byloje priėmimo. Aplinkosaugininkai neslepia, kad dažnai siekia kuo skubiau ir nebaigę tyrimo paimti gyvūnus iš jų savininkų.
Įdomumas prasideda vėliau, kai dažnai paaiškėja, kad konfiskuoti gyvūnų nei buvo pagrindo, nei prasmės. Pasirodo, dabar galiojančiame Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus patvirtintame apraše, reglamentuojančiame gyvūnų paėmimo ir tolimesnio konfiskuotų gyvūnų perdavimo procedūras, visiškai neaptarta gyvūnų grąžinimo jų savininkui procedūra.
Paimti – paprasta. Grąžinti – niekas nepagalvojo?
Ar toks turėtų būti institucijų požiūris į gyvūnų šeimininkus? Gal jau laikas perimti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų pažangių įstaigų praktiką, kai pirma ir pagrindinė valstybės įstaigų funkcija – padėti ir paaiškinti.
Akivaizdu, kad net su geriausiais ketinimais paimti gyvūnai patiria stresą dėl aplinkos pakeitimo, jiems pažįstamo globėjo netekimo. To galima būtų išvengti, jeigu procesinė prievarta būtų taikoma tik išimtinais atvejais, visapusiškai įsitikinus to būtinybe.
Žinoma, dalis kaltės tenka ir pasyvesniems gyvūnų savininkams, kurie uždelsia kreiptis kvalifikuotos pagalbos, o vėliau jau tenka per valstybinių įstaigų tinklus stebėti į kažkada savus augintinius. Akivaizdu, kad savalaikis procesinių gynybos galimybių išnaudojimas yra pagrindas palankesniam galutiniam bylos rezultatui. Šios pastangos palengva turėtų keisti ir valstybės įstaigų požiūrį, dabar galiojančius poįstatyminius aktus ir jų (kol kas) dar gajų sovietinį „duokit žmogų – straipsnį surasim“ požiūrį.