Pastebėjo, kaip miške išmeta augintinio kūną

Viktorijos augintiniui nebuvo nė dviejų metų, tačiau daugiau moteris jo nepamatys. Penktadienio vakarą moteris pasigedo šuns, todėl apie 22 val. leidosi į paieškas, kurios vyko ir per naktį, ir kitos dienos rytą. Viktorijai pastebėjus, jog kaimynas įtartinai pasimetęs kažką krauna į automobilį ir išvažiuoja, nusprendė jį pasekti.

„Jis į automobilį krovė mūsų šunį, kartu su savo jau antrą parą nugaišusiomis vištomis, ir išvežė į apie 3 kilometrus nuo namų esantį miškelį Rūkiškio kaime, Anykščių rajone, už kapinių. Net nebuvo stengtasi užslėpti, gyvūnai buvo tiesiog išmesti iš automobilio, truputį panešti tolėliau nuo kelio, tačiau šuo buvo baltas, tad ir pamatyti nebuvo sunku. Giedrius Žvikas (kaimynas – DELFI) tikriausiai taip skubėjo viską padaryti, jog neapsižiūrėjo, ar jį kas nors mato. Ir labai greitai išvažiavo į medžioklę – taip, šis nestabilios psichikos žmogus dar ir yra medžiotojas“, – teigia augintinio netekusi moteris.
Gyvūnas neturi galimybės pasipriešinti žmogui

Viktorija įtarė, kad kaimynas šunį nušovė dėl to, jog gyvūnas užpuolė vištas, tačiau kaimyno poelgis jai atrodo nepateisinamas.

„Jei šuo ir užpuolė vištas, juk galėjom atlyginti nuostolį, atpirkti vištas, bet niekas nesuteikė leidimo nušauti šunį ir šitaip žiauriai jo atsikratyti. Ypač kai tokį šunį mes turėjome vieninteliai. Baltas, žydrų akyčių savininkas. Kaimynas taip pat žinojo, kieno šuo, ne kartą yra sakęs „į savus nešaudau“, bet, deja“, – stebisi Viktorija.

Moteris tikina, kad pareiškimą jau yra parašiusi policijai. Ji įsitikinusi, kad iš medžiotojo turėtų būti atimtas leidimas šautuvui ir leidimas medžioti.

Šuo netikėtai išbėgo po kaimyno ratais: šūvis turėjo užbaigti jo kančias

Po įvykio su kaimynu kalbėjusi Viktorija išgirdo jo prisipažinimą, kad šis partrenkė šunį automobiliu ir, kad gyvūnas nesikankintų, jį nušovė.

DELFI susisiekė su Traupio medžiotojų klubu, kuriam priklauso medžiotojas, paklausti, ar ši situacija jiems žinoma. Pirmininkas Ričardas Šlenys atsakė, kad apie įvykį girdi pirmą kartą, todėl komentuoti klubo nario veiksmų negalįs.

Paklaustas apie įvykio aplinkybes, pats Giedrius Žvikas DELFI patvirtino, kad šunį nušovė. Tai, kad vyksta pareigūnų tyrimas, jam taip pat žinoma.

„Aš jam tik padėjau pabaigt gyvenimą. Važiavau iš kiemo ir į kelią išbėgo du šunys – vienas spėjo pasitraukt, kitas nespėjo, ir pradėjo voliotis, kraujas bėgo. Aš, kaip medžiotojas, mačiau, kad jis užpakalio nevaldo jau, cypia, kaukia, vartosi. Tai paėmiau ir padėjau išeit jam“, – aiškina medžiotojas.
Medžiotojas

Šeimininkas turi prisiimti atsakomybę už savo šunį: gyvūno paleisti negalima

Viktorijai Muznikaitei paskelbus apie nušautą šunį savo feisbuko paskyroje, užvirė diskusija apie tai, jog šiame įvykyje reikėtų kelti ne tik medžiotojo, bet ir šuns šeimininkės atsakomybės klausimą. Kaip DELFI teigia Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja Karina Ščuckytė, šiuo atveju labai gaila šuns, kuris nebuvo kaltas dėl savo aplinkybių, tačiau atsakomybę už savo šunį ir jo veiksmus prisiima jo šeimininkas.

„Vienkartinis šuns pabėgimas gali būti atsitiktinumas, tačiau šiuo atveju iš šeimininkų teksto galima suprasti, kad daugiau nei vienas jų šuo reguliariai lakstydavo be priežiūros. Šuns paleidimas palakstyti savarankiškai šiais laikais nėra priimtinas. Toks šuo gali būti numuštas automobilio, nukentėti nuo kito gyvūno, patekti į spąstus, įkristi į šulinį ar sutikti žmones su piktais kėslais“, – pastebi K. Ščuckytė.

Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja priduria, jog neprižiūrimas šuo taip pat gali kelti grėsmę aplinkiniams. Net įprastai draugiškas šuo gali įsivelti į konfliktą su kitu šunimi ar pasekti savo grobio instinktais, kuriuos turi kiekvienas plėšrūnas.

„Mes nežinome tikrųjų šios situacijos aplinkybių, tačiau turime gerbti ir kitų žmonių augintinius. Ar tai būtų šuo, katė, žiurkėnas ar višta. Jos taip pat gali būti mylimos ir emociškai brangios. Kaip šių šeimininkų nepaguostų šuns vertės kompensavimas, taip galbūt ir kitam prarastų vištų šeimininkui svarbi ne jų kaina. Rūpinkimės savo augintiniais taip, kad visada žinotume, kur jie ir ką jie daro. Kad jie nekeltų grėsmės aplinkiniams ir patys liktų saugūs“, – teigia K. Ščuckytė.