Tarp skalijančių vilkšunių jautėsi kaip koncentracijos stovykloje
Klaipėdietės Dalios kova su kaimynais dėl triukšmo užtruko trejus metus. Dalia pasakojo, kad kaimynų šuo, laikomas per 3 metrus nuo jos langų, atimdavo iš moters pusę nakties miego, o problemos nei pareigūnai, nei atsakingi valstybės tarnautojai išspręsti negalėjo – esą moteris buvo tiesiog laikoma paranojike.
Apsigyvenusi individualių namų kvartale, klaipėdietė svajojo apie ramybę, tačiau tąkart ji pasijuto lyg „Aušvico koncentracijos stovykloje, kur nuolat iš visų pusių skalija vilkšuniai“. Apsaugoti ramaus miego nepadėjo nei antri langai, o ligota Dalios motina pusę nakties prasėdėdavo lovoje verkdama, kad negali užmigti.
Klaipėdietės manymu, didžiausia mūsų problema yra ta, kad laikome šunis lauke ir nematome nieko bloga, kad gyvenantys kaimynystėje turi klausytis šunų lojimo. Nors šiuo metu artimiausi moters kaimynai nelaiko skalijančių šunų, tačiau ji gyvena baimėje, kad anksčiau ar vėliau kuris nors kaimynas įsigis kokį vilkšunį. „Vėl bus pragaras“, – sako ji.
Galvodama apie problemos sprendimą, Dalia įsitikinusi, kad turėtume sekti „civilizuotų šalių pavyzdžiu“.
„Miestuose, kur namas prie namo, naktimis žmonės šunis laiko ne kieme, o namo viduje. Būnant užsienyje, krenta į akis, kad šunys ten ramesni, išvis mažiau loja. Auklėjimas? Treniruotės? Ramesni šeimininkai? Ne vienoje šalyje teko nuomoti butą, bet už sienos skalinančio šuns negirdėjome.
Mūsų svečiai iš JAV, apsistoję pas mus ir girdėję pusę nakties vilkšunio skalijimą, sakė, jog pas juos po dviejų perspėjimų apie šuns keliamą triukšmą ir trukdymą kaimynams ilsėtis, įsikištų municipalitetas, kuris išsivežtų šunį. Niekas taip „nesicackintų“, kaip pas mus“, – aiškina klaipėdietė.
Lietuvoje galioja higienos norma, pagal kurią ramybė gyvenamosiose patalpose turi įsivyrauti nuo 18 val., o nuo 22 val. prasideda nakties metas. Leidžiamas triukšmo lygis nuo 6 iki 18 val. – iki 55 dB, nuo 18 iki 22 val. – iki 50, nuo 22 iki 6 val. – 45 dB.
Siūlo su kaimynais tartis gražiuoju, tačiau tai – beprasmiška
„Pagrindinis nepritariančių teisės aktų pakeitimams, kurie ribotų gyvūnų keliamą triukšmą argumentas – šuo turi loti. Tai tada turi ir bėgioti laisvas, pats susirasti maisto, galbūt sumedžiodamas auką, kaip grobį. Kažkodėl apie tai jau nediskutuojama, bet priimama kaip visuotinai suprantama norma, kad šunis reikia prižiūrėti taip, kad jie nekeltų grėsmės aplinkiniams“, – aiškina kaunietis.
Raimundui atrodo suprantama, kai šuo lodamas reaguoja į tam tikrą dirgiklį, tačiau jam nesuprantamas nuolatinis lojimas reaguojant į tolumoje aidinčias sirenas, kito šuns lojimą kažkur toli, pasiilgus šeimininkų, praėjus gatve vaikui, norint ėsti, norint dar kažko.
„Manau, ši problema galėtų būti sprendžiama dresuojant gyvūną. Turime kaimynystėje mažoje gatvelėje šunį, kuris visas dienas leidžia voljere. Neteko matyti, kad jis kada nors būtų išvestas pasivaikščioti. Tai visiškai nekelia nuostabos, nes šeimininkai yra pagyvenę žmonės, o šuo panašus į senbernarą. Kiek teko skaityti apie šią rūšį, tai draugiški ir lengvai dresuojami šunys. Jeigu dresuojami... Naktimis šuo yra uždaromas į uždaras patalpas ir triukšmo nekelia, tačiau tai pavyko pasiekti tik po kreipimosi į policiją. Dienomis priepuolinis lojimas aidi visą dieną, ir ypač paūmėja vakarais. Tokios rūšies šuns balsas pakankamai stiprus“, – pastebi kaunietis.
Anot jo, „argumentas, kad reikia gražiuoju susitarti su kaimynais, neveikia, nes tų kaimynų, su kuriais galima susitarti, šunys be reikalo neloja“. Jo teigimu, šiuo metu teisinis reguliavimas yra nepakankamas. Įstatyme galime matyti įvairius triukšmo apibrėžimus, tačiau tarp jų gyvūno keliamas triukšmas neapibrėžiamas.
Įstatymas duoda tokius triukšmo apibrėžimus: „7. Judrus triukšmo šaltinis – motorinės transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, skleidžiantys triukšmą.“ ir „13. Stacionarus triukšmo šaltinis – triukšmo šaltinis, kurio buvimo vieta yra nekintama. 19. Triukšmas – nepageidaujami arba žmogui kenksmingi išoriniai garsai, kuriuos sukuria žmonių veikla.“
„Aš tikrai nesu draudimų fanas, tačiau kartais bent minimalus reglamentavimas būtinas. Kodėl lietuviams būdingas padidintas teisių supratimas, pamirštant apie pareigas? Teisė, kad jam priklausantis šuo lotų, tačiau pamirštama pareiga jį prižiūrėti, dresuoti. Turbūt reikalingas stimulas, kuris paskatintų prisiminti pareigas. Nėra, ko gero, kito stimulo, kaip nuobaudos. Jau pripratome, kad mieste šiukšlių deginti nebegalima, nors dar neseniai privačių namų rajonai rudenį skendėdavo dūmuose nuo deginamų lapų. Tapome sąmoningesni? Ne. Atsirado baudos už tokią veiklą“, – pateikia pavyzdį jis.
Nuolatiniame triukšme pragyveno 12 metų – kankinosi, kol šuo paseno
Tuo metu vilnietis Mantas piktinasi, kad dabartinės triukšmo ribos, numatomos higienos normose, yra „pasenusios ir neatitinkančios dabartinių patogaus gyvenimo sąlygų“. Vyras kreipėsi į P. Čimbarą su prašymu, kad rengiant Triukšmo valdymo įstatymo pataisas būtų atsižvelgiama ir į triukšmo ribinių dydžių pakeitimus.
Šeškinės mikrorajone gyvenusiam vyrui teko net 12 metų kentėti kaimynų šuns lojimą. Kaimynai dažnai išvykdavo, o likęs vienas šuo ilgai ir gailiai kaukdavo.
Kadangi tol, kol šeimininkai būdavo namuose, šuo nekaukdavo, kaimynai taip ir nepripažino problemos ir nesiėmė jokių veiksmų.
„Suprantama, kai jie išvykdavo ir negirdėdavo, kai jų šuo kaukdavo. Kreiptis į valstybines priežiūros įstaigas, kai nėra įstatymo ir pagrindo už ką bausti, nebuvo prasmės. Su tuo turėjome gyventi net 12 metų, iki kol šuo numirė nuo senatvės“, – teigia Mantas.
Šuns lojimo nelaiko reikšmingu triukšmo šaltiniu
O koks iš tiesų kaimynystėje lojančio šuns keliamo triukšmo poveikis žmogaus sveikatai? Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė teigia, kad šuns lojimo sukeliamas triukšmas, jeigu jį vertinsime decibelais, dėl santykinai nedidelės poveikio trukmės nėra reikšmingas triukšmo šaltinis.
„Tačiau jis dažnai neigiamai veikia žmogų ir nėra sveikatai palankus, todėl vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Šuns lojimas gali trukdyti aplinkiniams tiek naktį, tiek dienos metu. Juk kai kurie žmonės dirba naktimis, o ilsisi dieną, kai kurie – dirba arba mokosi namuose ir pan. Ypač neigiamai į šuns lojimą reaguojama, jeigu jis yra periodinis ir galima nuspėti, kada jis kartosis. Tokiais atvejais dažniau erzina net ne pats lojimas, o jo laukimas“, – aiškina I. Taraškevičienė.
Anot jos, galimas išskirtinai neigiama poveikis, kuomet šuo netikėtai suloja nakties metu, nes tuomet foninis triukšmas yra mažas ir šuns lojimas stipriau girdimas. Dar blogiau, jei jis užtrunka ilgai ir kartojasi. Tai gali sutrikdyti aplinkinių miegą, sukelti stresą, irzlumą.
„Visuomenėje, kurioje daug gyventojų laiko naminius gyvūnus, šunų lojimo triukšmo kontrolė daugeliui gali būti nepriimtina. Atsakomybę turėtų prisiimti gyvūnų turėtojai. Jie privalo laikytis viešosios tvarkos ir imtis priemonių, kad suvaldytų kaimynus erzinantį savo augintinių lojimą. Geriausios priemonės, mano nuomone, turbūt būtų atitinkamas šunų dresavimas bei papildomas atitvarų garso izoliavimas. Šuns lojimas daugiabučiuose namuose dažniausiai per stipriai girdimas dėl nepakankamos patalpų vidinių ir išorinių atitvarų garso izoliacijos“, – teigia I. Taraškevičienė.
Problemą pripažįsta, tačiau nesutaria dėl geriausio jos sprendimo
Siūlydamas Triukšmo valdymo įstatymo pakeitimus, P. Čimbaras pastebi, kad gyvūnų skaičius gyvenamojoje aplinkoje didėja, kaip ir jų keliamas triukšmas. Vadovaujantis kitų šalių patirtimi, prieš įsigydamas gyvūną savininkas turi išlaikyti testą ir įsivertinti, ar jis sugebės tinkamai prižiūrėti gyvūną ir yra supažindinamas apie padidintas rizikas įsigijus gyvūną – jo keliamą triukšmą, pavojingumą, paties savininko atsakomybę.
Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė nemano, kad siūlomos pataisos išspręs gyvūnų keliamo triukšmo problemą, priešingai – sukurs naujų. Visgi, problemą ji pripažįsta, tačiau pirminis variantas bausti šunis už fiksuotą laiką – pavyzdžiui, 5 minutes lojimo nakties metu – jai nuo pat pradžių atrodė nelogiškas.
Anot B. Kymantaitės, šiandien ir taip yra įstatymų, kuriais remiantis gyventojai gali ginti savo ramybę.
„Šiai dienai mes matome veikiančius įrankius – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, kuriame yra nuostata, kad gyvūno laikymas neturi kelti jokių problemų žmogaus turtui, sveikatai bei daryti įtakos asmeniniams interesams. Ramybė – vienas iš asmeninių interesų, visi gyvenantys savo namuose turi teisę į ramybę. Jei kalbame apie pastovų triukšmą, turiu teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, kad ta mano teisė būtų apginta“, – aiškina B. Kymantaitė.