Tibeto mastifas puolė ne tik šuniuką, bet ir jo šeimininkę
Sausio 15 dieną, Vilniaus rajone, Kalviškių kaime, Adomo žmona kartu su jo broliene vedžiojo jauną, 3 mėnesių amžiaus rusų kurtų veislės šuniuką, vardu Drakonas. Augintinis buvo tvarkingai vedžiojamas su pavadėliu, tik, deja, šis pasivaikščiojimas jam buvo paskutinis – apie 10 val. 30 min. šuo buvo žiauriai sudraskytas atbėgusio palaido Tibeto mastifo.
Nukentėjęs šuo dar gruodžio viduryje tapo Adomo šeimos nariu, pirmuoju mažamečių dukrų augintiniu. Prieš atpasakodamas tragiškai pasibaigusią dieną, vyras pabrėžia, kad augintinis šeimai buvo labai brangus.
„Tai buvo mūsų dviejų dukryčių, 6 ir 4 metų, pirmas naminis augintinis. Išsvajotas, įsigytas už pinigus iš vaikų taupyklės, į namus atkeliavęs Kalėdų proga. Jis iškart pritapo, buvo labai smagus, visi džiaugėmės. Tačiau tą kartą, jį bevedžiojant, pamiškėje pro pravirus kiemo vartus išbėgo milžiniškas palaidas Tibeto mastifas, sveriantis apie 80 kilogramų. Nieko negalvojęs, jis iškart puolė šuniuką. Žmona bandė gintis, tačiau jai buvo perkasta koja, o palaidas šuo mūsų šuniuką dorojo apie 5 minutes. Jis nė necypė, turbūt nieko nebejautė dėl daugybinių sužalojimų ir streso“, – sako Adomas.
Jis tęsia, jog įvykio metu užpultos moterys šaukėsi pagalbos, o kieme, iš kurio pabėgo šuo, šeimininko nerado. Vis dėlto, po kiek laiko pavyko rasti ūkiniame pastate dirbusį vyrą. Tuo metu buvo iškviesta policija, pasirodė ir didžiojo šuns šeimininkas.
Užpultas Tibeto mastifo, mažasis rusų kurtas buvo leisgyvis, tad šeima suskubo jo gelbėti. Maždaug per pusvalandį jis pateko į veterinarijos kliniką, tačiau kovoti už jo gyvybę jau buvo vėlu.
„Gydytojai jį skubiai nuskausmino, bet operacijos metu paaiškėjo daugybiniai sužeidimai – sunaikinta blužnis, plyšęs vienas inkstas, skrandyje ir žarnose daugybė skylių, išsiliejęs kraujas. Negana to, šuo nevaldė kojų. Gydytojas tikrino refleksus visose keturiose kojose, tačiau nė viena nereagavo, nes šuniui buvo pažeisti stuburo nervai. Net ir su geriausiais ketinimais, gydytojas mums turėjo pasakyti: suprantu, kad jums skaudu, bet vienintelis logiškas sprendimas – šuniuko eutanazija“, – prisimena Adomas.
Kelia klausimą, ar saugumo neužtikrinantys žmonės gali laikyti šunis
Tuo metu įvykio vietoje likęs Adomo brolis ir jo žmona bendravo su policijos pareigūnais ir Tibeto mastifo šeimininku. Šis, anot Adomo, atsiprašė ir pažadėjo atlyginti turtinę žalą iš civilinio atsakomybės draudimo. Vyras skaičiuoja, kad atlyginta žala turėtų siekti apie 1800 eurų, į kuriuos įeina kilmingo šuns kaina, jo ir žmonos gydymo išlaidos bei suplėšytų rūbų kaina.
Nepaisant to, šis įvykis sukėlė šeimai ir milžinišką neturtinę žalą, dėl kurios Adomas svarstė kreiptis į teismą. Tačiau, įvertinęs laukiančius sunkumus, vyras teigia nebematantis dėl to prasmės ir garantijos, kad tai padaryti pasiseks.
Labiausiai Adomą gąsdina tai, kad pavojingą šunį laikantis nelaimės kaltininkas išsisuks su nedidele bauda ir paprastu „atsiprašau“. Jo įsitikinimu, tuo apsiribojanti atsakomybė yra atviros durys panašioms nelaimėms ateityje. Kalbėjęs su kaimynais, vyras sužinojo, kad panaši nelaimė įvyko ir prieš 4 mėnesius – tas pats palaidas šuo buvo užpuolęs dviejų vyrų vedžiotą šuniuką, tačiau šiems pavyko apsiginti ir į policiją jie tąkart nesikreipė.
Nors patirti išgyvenimai sukrėtė šeimą, Adomas prideda, kad šioje situacijoje jis susidūrė ne tik su neteisybe, bet ir su kilniu žmogiškumu. Sužinoję apie nelaimę, tos pačios veislyno vados šuniuko būsimi šeimininkai nusprendė žuvusio šuniuko brolį perleisti nukentėjusiai šeimai.
„Tos pačios vados šuniukas buvo numatytas naujiems šeimininkams Ispanijoje, žmonės buvo sumokėję jau avansą, nors dar gyvai jo nebuvo matę. Kadangi nuo pat pradžių šią istoriją viešinome per socialinius tinklus, būsimi šeimininkai patys mums paskambino ir pasisiūlė perleisti šuniuką, sakydami, kad nori padėti mums greičiau atsigauti. Ir jau kitą dieną, kad neužsiverkti negyvai, žuvusį Drakoną pakeitė jo brolis Darvinas. Tai aukščiausio lygio žmogiškumas, kuris ir mane, kaip vyrą, sujaudino. Sulaukus šio skambučio, ašaros pradėjo riedėti“, – prisipažįsta Adomas.
Neįvedant kontrolės, nelaimės bus tik liūdnesnės
Kaip teigia šunų elgsenos specialistė ir trenerė Vilma Jazukevičiūtė, tokios ir panašios nelaimės paprastai nutinka dėl dviejų priežasčių – auklėjimo ir fizinės kontrolės stokos. Anot jos, pastarojo atvejo galima buvo išvengti tiesiog užtikrinant, kad šuo negalėtų ištrūkti iš teritorijos ribų.
Šiuo atveju, mažą šuniuką užpuolusio Tibeto mastifo šeimininkui pakako atsiprašyti ir pasakyti, kad draudimas apmokės išlaidas, tačiau lieka neaišku, ar tokios istorijos nepasikartos. V. Jazukevičiūtė sutinka, kad tokia istorijos baigtis – nepakankama. Tačiau ar po tokių nelaimių nereikėtų tokiems asmenims neleisti laikyti šuns?
„Na, čia kaip ir padarius avariją neleisti vairuoti automobilio. Kaip ir visose srityse, kol yra sąmoningumas, valstybės įsikišimo nereikia, tačiau, daugėjant neatsakingų šunų augintojų, jau atsiranda poreikis ir peržiūrėti įstatyminę bazę. Ir taip, galbūt, jeigu tai nuolat kartojasi, imtis griežtesnių veiksmų. Iš tiesų, labiausiai liūdina tai, kad šeimininkai greičiausiai nesupranta, koks pavojingas išaugs jų šuo, nes tokio dydžio veislės bręsta iki 3 metų ir daugiau. O kadangi agresija jau buvo ir žmonių atžvilgiu (kartais būna tik gyvūnų), tai neįvedant kontrolės nelaimės bus tik liūdnesnės“, – teigė V. Jazukevičiūtė.
Profesionalas patarė, ką daryti, kai puola palaidas šuo
Apie tragiškai pasibaigusius palaidų šunų užpuolimus rašėme ir anksčiau. Praėjusių metų liepą Šiauliuose, prie Rėkyvos ežero, palaidas bulterjeras sudraskė šeimininkę gynusią taksiukę.
Tąkart Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kinologijos valdybos viršininkas Aleksandras Aleksandravičius komentavo, kaip elgtis, jeigu kitas šuo puola vedžiojamą augintinį. Jis patarė stengtis neimti savo šuns ant rankų.
Visais atvejais, ir tais, kai kitas šuo puola augintinį, ir tada, kai šiepia dantis ir demonstruoja agresiją prieš žmogų, profesionalas primena, kad svarbu jokiu būdu nebėgti, šauktis kitų žmonių pagalbos, pargriuvus visomis išgalėmis stengtis kuo greičiau atsikelti, ir, jei įmanoma, padaryti kažkokią kliūtį tarp savęs ir agresyvaus šuns, arba tarp savo augintinio ir kito šuns (tačiau šiuo atveju būtina įvertinti savo fizines galimybes nebūti pargriautam ir sužalotam).
Kai šuo demonstruoja agresiją prieš žmogų, pasak A. Aleksandravičiaus, labai praverstų, jeigu yra kažkoks daiktas – kuprinė, krepšys, skėtis – nusiimti ir jį laikyti prieš save, tokiu būdu padaryti kliūtį tarp šuns ir savęs.
„Šuo nėra tokia būtybė, kad žinotų, kaip gudrauti, kaip ant jūsų užšokti. Jis dažniausiai stveria tai, kas jam arčiausiai. Šiuo atveju, jeigu užsimosite ranka, tai šuo gali stverti už rankos. Jeigu turite lietpaltį arba paltą, rekomenduočiau nusiimti ir ištiesti jį prieš save, padaryti kliūtį tarp savęs ir tarp šuns“, – sakė policijos Kinologijos valdybos viršininkas.
Profesionalas sakė, kad tokioje stresinėje situacijoje žmogus net negalvos apie tai, ar žiūrėti agresyviam gyvūnui į akis.
„Labai svarbu įvertinti situaciją, ir vengti vietų, kur gali būti palaidų šunų. Bet, jei jau puola, tai reikėtų šauktis pagalbos, kad neliktum vienas, kad žmonės atkreiptų dėmesį, kad jums yra nelaimė, nes iš tolo gali atrodyti ir taip, kad jūs tiesiog žaidžiate su šunimi“, – sakė A. Aleksandravičius.