„Lauko durimis buvo trenkęs per galvą“
„Net nežinau, kaip jis su tuo šuniu atsirado mūsų šitame rajone. Jis su juo čia gyvena tikrai apie kokius metus laiko. Anksčiau su draugu mes dėmesio galbūt taip neatkreipdavome, bet jis pastoviai su juo taip elgiasi: tampo, neleidžia atlikti reikalų, lupa jam tuo pavadėliu, mindo jam ant kojų, draugas pasakojo, kad jam lauko durimis buvo trenkęs per galvą, ta prasme pastoviai prieš tą šunį smurtaujama“, – pasakoja vilnietė.
Trūkus kantrybei ir pro langą pastebėjus smurto protrūkį, moteris griebė telefoną, nufilmavo vaizdo įrašą ir iškvietė policiją. Vėliau vaizdo medžiagą patalpino ir epolicija.lt portale.
„Tą dieną, kai mes iškvietėme policiją, mes dar su draugu ilgai galvojome, ar kviesti, ar nekviesti, nes žinant jo psichinę būklę, mes galvojome, kad jis ant to šuns išsilies dar labiau. Tai turbūt taip ir atsitiko, nes jis dabar šlubuoja. Jis vargšas, mes tiesiog negalime žiūrėti. Norėčiau, kad iš jo šunį atimtų, nes jeigu policija nieko padaryti negali, mes jau irgi nežinome, kur kreiptis, čia yra baisu – mums gaila tiesiog to šuniuko, nes vieną dieną jis jį tiesiog užmuš“, – sako ji.
Vis dėlto, atvykusi policija su vyriškiu bendrauti negalėjo, kaip pasakoja pašnekovė, šis jiems neatidarė durų: „Kai ji atvažiavo, sakė, kad negali pas jį užeiti, nes jis neįsileidžia, bet jie žinojo, kad jis namie. Mano mama kitą dieną atsiuntė vaizdo įrašą, kad jam supildė kažkokį lapą, gal surado jį kieme kažkur vaikščiojantį, tai prie jo priėjo, surašė kažkokį protokolą ir išvažiavo. Bet augintinis vis dar ten ir prieš jį yra smurtaujama.“
Paklausta, ar kaimynai bandė su juo kalbėti, galbūt auklėti ar klausti, kodėl pastarasis žiauriai elgiasi su gyvūnu, moteris sako bijanti su juo bendrauti. Tokiomis nuotaikomis gyvena ir kaimynai.
„Mes su juo nesame kalbėję. Mano draugas yra kažkada jį gyvai sutikęs, jis buvo priėjęs prie jo, kažkokias blevyzgas pasakojo, tai aš nežinau, ar jis kažką suprastų, jeigu mes jį drausmintume, nes tam žmogui visiškai vienodai šviečia, ką jam pasakoja, – jis vaikšto, rėkauja, visus kaimynus jau užknisęs, jam tiesiog negerai su psichine būkle. Sakė policija, kad kaimynai jam dažnai policiją iškviečia, nes jis pastoviai rėkauja, į langus daužosi, akmenimis, nežinau. Tai kaimynai irgi turi nusiskundimų, apie jį buvo filmuotos medžiagos ir „Facebook“, kai jis autobuse pusnuogis kažką rėkauja, tai aš manau, policijai jis tikrai žinomas. Jam kažkur apie 30, gal šiek tiek ir daugiau – tarp 30 ir 40 metų“, – pasakoja moteris.
Policija sprendimo dėl konfiskavimo dar nepriėmė
DELFI kreipusis į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu paaiškinti situaciją, buvo pastebėta, kad jei gyventojai kreipėsi į pareigūnus su pranešimu apie pastebėtą galimą neteisėtą veiką, visa informacija apie pareigūnų veiksmus ir tyrimo eigą yra teikiama pranešėjams ir jų teisėtiems atstovams, todėl tretiesiems asmenims informaciją galima pateikti tik pirminę. Taigi, atvejo itin nedetalizavo.
„Sostinės policija apie galimą žiaurų elgesį su gyvūnu gavo 2 pranešimus – vasario 19 d. apie 20.03 val. ir 23.55 val. Pranešėjai teigė, kad tos pačios dienos vakarą pastebėjo Skroblų g., šalia 25 numeriu pažymėto namo Vilniuje, kaip nepažįstamas vyriškis smūgiavo augintiniui šuniui virve, vėliau šaukdamas ant augintinio dar keletą kartų sudavė šuniui ranka.
Pareigūnai atvykę į įvykio vietą, asmens atitinkančio nurodytus požymius nerado, nurodyto buto durų niekas neatidarė, pareigūnai pabendravo su liudytojais, surinko pirminę informaciją apie įvykį. Vilniaus m. 2-ajame PK vyksta įvykio aplinkybių tikslinimas, sprendžiamas klausimas (derinant su prokuratūra) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal LR BK 310 str. [Tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų – aut. past.]“ – aiškino komisariato komunikacijos skyrius.
Pasiteiravus, kodėl augintinis nėra konfiskuotas ir kokių įrodymų dar reikia, kad šeimininkas netektų teisės jo auginti, policijos pareigūnai aiškino: „Tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai priima sprendimus dėl poreikio paimti iš savininko augintinį. Pradėjus ikiteisminį tyrimą toks sprendimas gali būti priimtas. Sprendimą paimti augintinį vykdo (dalyvaujant pareigūnams) savivaldybei pavaldžių įstaigų atstovai.“
Pareigūnai taip pat patikino, kad anksčiau pranešimų dėl nurodyto asmens galimo žiauraus elgesio su gyvūnais nėra gavę.
Lietuvoje dar neturime gerosios praktikos
Kaip aiškina už gyvūnų gerbūvį jau daugiau nei dešimtmetį kovojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė ir įkūrėja Beatričė Vaitiekūnaitė, šį atvejį jai vertinti sunku dėl informacijos trūkumo apie tai, kokia tiksliai informacija buvo perduota policijai, tačiau ji svarsto, kad sprendimą – konfiskuoti augintinį ar ne – priimti vėluojama dėl kelių priežasčių.
„Pirma, tai yra terminai, o antra, tai tiesiog didelis institucijų apkrovimas, nes lyg ir norėtųsi, kad Lietuvoje būtų viena institucija atsakinga už gyvūnų gerovę, bet vis tik ta gyvūnų gerovė patenka tikrai daug kam: ir policijai, ir savivaldybėms, kurių lyg ir tiesioginės funkcijos kitos. Tai aš manau, kad tiesiog dėl apkrovimo, bet tikėkimės, kad prieis prie šio klausimo ir tikrai tą sprendimą priims tinkamą.
Bet, žinote, kitas dalykas, kad kaip ten bebūtų, labai daug priklauso ir nuo to, pas kokį specialistą patenka informacija. Ir tas žmogiškasis faktorius vis tik yra svarbus, nes jeigu pateks pas pareigūną, kuris pats tikrai prijaučia gyvūnams, tai jis ir nepatrauks į šoną bylos – jis tuo užsiims ir jo tikslas bus tai kuo greičiau išspręsti. Bet yra visokių žmonių ir yra tokių, kuriems gyvūnai nepatinka, tai jie tikrai, turbūt, žiūri tada į tuos maksimalius terminus, negalvodami apie tai, kad tam gyvūnui pagalbos reikia čia ir dabar“, – sako ji.
Be to, pašnekovė priduria, kad ne visais atvejais gyvūnai iš šeimininkų yra konfiskuojami.
„Įstatymiškai yra taip, kad kai kuriais atvejais gyvūnus galima konfiskuoti, o pagal kai kuriuos straipsnius tai yra privaloma. Anksčiau visą laiką buvo tik galima konfiskuoti ir tas buvo daroma labai retai. Ir mes tada dirbom, kad bent kai kuriais atvejais, kur jau tikrai žiaurus elgesys yra, kad iš galima tai taptų privaloma ir nebeliktų terpės institucijoms galvoti, ar čia konfiskuoti tą gyvūną, ar ne.
Bet institucijos dažnai nenusprendžia viduje, tai ką čia dabar daryti – ar jau pakanka pagrindo konfiskuoti gyvūną, ar ne? Viskas ateina iš to, kad nėra gerosios praktikos. Gyvūnų gerovės standartai Lietuvoje kaip ir gerėja, bet institucijos dar nelabai spėja kartu su jais ir jie labai dažnai, tikrai būna dažnai, kad skambina mums, nevyriausybinei organizacijai, ir tariasi su mumis, ką daryti. Kartais mes gauname net ir iš policijos skambučių ir laiškų. Jeigu būtų atidirbta sistema, o su laiku taip ir bus, situacija būtų kitokia“, – aiškina B. Vaitiekūnaitė.
Ką daryti, kad tokie atvejai spręstųsi efektyviau?
GGI vadovė pabrėžia, kad visiems neabejingiems šalies piliečiams organizacija yra parengusi gaires, kuriomis vadovaujantis tokius atvejus būtų lengviau pranešti ir spręsti. Informaciją, kokius žingsnius reikėtų atlikti norint pranešti apie pažeidimus, galima rasti organizacijos internetiniame puslapyje: https://ggi.lt. Tačiau, kaip aiškina pašnekovė, svarbiausia atsiminti tai, kad pastebėjus smurtą prieš gyvūną, tokį atvejį reikėtų filmuoti. Tai, kaip sako ji, – bus geriausias ir validžiausias įrodymas.
„Dažniausiai čia ir nutinka problema, nes pirma mintis žmogui yra padėti gyvūnui ir sakyti kažką šeimininkui, įsiterpti į vykstantį įvykį, bet labai, labai, labai svarbu, mes nuolat kartojam, kad be vaizdinės medžiagos yra beveik neįmanoma nieko padaryti. Nebent tai būtų didelė grupė žmonių, kurie matė įvykį, ir jie sutiktų liudyti. Tačiau teisiškai yra taip, kad jeigu vienas žmogus matė, kad kitas žmogus kažką darė, tai yra tik vieno žmogaus žodis prieš kito žmogaus žodį, o kai yra vaizdinė medžiaga, tai iš karto yra daug paprasčiau, nes daug klausimų labai nebelieka. Tai visada reikia pirmiausia filmuoti.
Reikia suprasti tai, kad dažniausiai, jeigu jau yra smurtaujama prieš gyvūną, tai yra pasikartojantis veiksmas, jeigu šeimininkas iš esmės yra linkęs smurtauti. Tai dabar tą vieną kartą kad mes užpulsime, bėgsime pas tą žmogų ir tą sekundę padėsime gyvūnui – iš esmės gyvūno situacijos nepakeis. Ta situacija kartosis, tiktai gal kitus kartus žmonės nebematys, galbūt tai bus daroma namuose. Todėl reikia emocijas pasidėti truputį į šalį ir tikrai pagalvoti, kad gyvūnui iš tikrųjų padėti galima ilgalaikėje perspektyvoje – fiksuojant ir einant teisiniu keliu, kuris, taip, yra nuobodus, jis ne visą laiką pasiteisina, bet tai yra teisingas kelias“, – aiškina B. Vaitiekūnaitė.
Nufilmavus vaizdo įrašą, reikėtų nedelsiant apie tai pranešti. Pranešant apie įvykį reikėtų nurodyti kiek įmanoma daugiau turimos informacijos, kad asmenį, kuris smurtauja, būtų paprasčiau identifikuoti. Jei žinoma to asmens gyvenamoji vieta, vardas ir pavardė ar kiti padėsiantys jį surasti duomenys – tokią informaciją būtina nurodyti. Taip pat, jei yra ir daugiau atvejį mačiusių žmonių, derėtų nurodyti ir jų kontaktinius duomenis. Jei norima išlikti anoniminiu pranešėju – tokią informaciją taip pat reikėtų nurodyti.
„Gyvūnai dar nėra prioritetinė sritis Lietuvoje ir nebus ji prioritetinė, nebus aukščiau žmogaus, bet mes suprantame, kad dažnai niekas tyrimo tikrai nevykdys, jeigu mato iš pradžių, kad informacijos nepakanka. Mes netgi gavę kažkokį pranešimą ar internete pamatę, ieškom informacijos, ieškom, gal kažkas yra rašę apie tokį atvejį, internete gal buvo kažkokių įrašų, gal žmonės matė kitose vietose, peržiūrime komentarus, gal kažkas yra pasisakęs, kad aš žinau šitą žmogų, ir visą tą informaciją mes sudedame į pareiškimą institucijai.
Mes dar nurodome tada ir kas turėtų būti daroma teisiškai – koks straipsnis turėtų būti taikomas ir nurodome, jeigu yra analogiška geroji praktika. Žmogus to padaryti negali, bet visa kita jis surinkti tikrai gali – gali pasikalbėti su aplinkiniais žmonėms, kurie matė, užsirašyti telefonų numerius, gali pasikalbėti su kaimynais, gal kas yra matę. Tai iš tikrųjų, norint padėti gyvūnui, reikia tos iniciatyvos imtis patiems. Labai daug yra žmonių, kurie siunčia nuorodą apie tai, kas ir kur vyksta, bet jie nesupranta, kad tų nuorodų gal mes 50 per dieną galime gauti iš skirtingų žmonių, skirtingų vietų. Neįmanoma nuvykti, apžiūrėti, patikrinti, tai tikrai turi įdėti pastangų ir patys žmonės“, – sako ji.
O į kokią instituciją kreiptis ir kam pateikti visą informaciją, kaip aiškina B. Vaitiekūnaitė, renkasi pats žmogus. Jis gali pranešti policijai, bet taip pat gali kreiptis ir į GGI.
„Žmogus tada gali pasirinkti: arba jis kreipiasi į mus, arba tiesiai į policiją. Jei žmogus kreipiasi į policiją, tada jis turi turėti omenyje, kad reikės prisiimti atsakomybę už tolimesnį kelią toliau domėtis, kas vyksta ir kas buvo padaryta. Tikrai labai dažnai, daugiau negu pusė atvejų, jeigu mes patys neiname, nesidomime ir neklausiame, kas įvyko, kas buvo padaryta – taip ir nugula kažkur į stalčius ir pradingsta, deja, bet realybė yra tokia.
Arba, gal yra priimamas kažkoks sprendimas, bet mums nėra siunčiama informacija ir gal mes su tuo sprendimu nesutiktume ir ieškotume teisybės toliau, bet informacija iki mūsų neatėjo. Geriausia yra pranešti ne telefonu, arba jeigu praneša telefonu, tai reikėtų užfiksuoti ir raštu, išsiųsti pranešimą. Tokiu atveju pranešėjas turėtų gauti iš institucijos atgal patvirtinimą raštu, kad yra gauta, kad yra suteiktas numeris tyrimui. Tada yra daug paprasčiau stebėti, kas vyksta toliau“, – aiškina ji.