Deja, tokie žmonės nežino, kad kosmetinio gaminio ingredientai buvo trinami į nuskustą triušio odą ir lašinami į akis tikrinant, ar apaks. Triušiai buvo priverstinai šeriami preparatu testuojant, ar susirgs vėžiu, ar palikuonys bus išsigimę. Tokie bandymai, atliekami be nuskausminimo, anksčiau ar vėliau negrįžtamai sužaloja vidinius ir išorinius gyvūno organus, apakina ir suluošina jį.
Bandomasis triušis nebereikalingas – tad yra uždusinamas, sulaužomas jo kaklas arba nukertama galva. Ir tai, ko gero, yra netgi vienas švelnesnių variantų, mat atliekant medicininius eksperimentus, gyvūnai buvo ir kai kur tebėra skrodžiami gyvi. 2012 metais PETA paviešino įrašą, kur kariškiai, treniruojami nepasimesti karo lauke, juokauja stebėdami, kaip ožiams kertamos kojos ir traukiami lauk vidaus organai.
„Bandomasis triušis“ tėra posakis – bandymams naudojamos pelės, žiurkės, žiurkėnai, jūrų kiaulytės, žuvys, šunys, katės, kiaulės, ožiai, beždžionės ir kiti gyvūnai.
Gyvūnų teisė į orų gyvenimą be skausmo buvo bandoma ginti dar tada, kada tokie eksperimentai bent jau teoriškai galėjo turėti prasmę – mokslinius pasiekimus žmonių medicinoje, ir panašiai.
Dabar, šiuolaikiniame technologijų amžiuje, daugiau nei neetiška naudoti gyvas, jaučiančias būtybes bandymams, kurie gali būti atlikti be jokio skausmo niekam. Pavyzdžiui, JAV armijai pasiūlius Vokietijai karinėms treniruotėms naudoti gyvūnus, vokiečiai atsakė, kad tai neatitinka įstatymų bei nėra pakankamai efektyvu – egzistuoja geresnių, jau naudojamų alternatyvų. Be to, vienas tyrimas atskleidė, kad gyvūnai netinkami naudojimui dėl skirtingos anatomijos.
Dauguma įvairių sričių bandymų gali būti atliekami naudojant žmonių manekenus (pvz. imituojant avariją), kompiuterinės simuliacijos būdu (in silico), ląstelių tyrimo metodu (in vitro), ir pan.
Naudojant žmonių ląsteles išauga tikimybė, jog rezultatai bus tikslūs, priešingai nei eksperimentuojant su gyvūnais. Talidomidas nepakenkė pelių ir žiurkių jaunikliams, tačiau šiuo vaistu rytinį pykinimą malšinusios moterys susilaukė apsigimusių kūdikių. Kitą vaistą – fialuridiną – gerai pernešė pelės, žiurkės, šunys, švilpikai ir primatai – bet jo gavę penki žmonės mirė, o du išgyveno tik po kepenų transplantacijos. Išbandytą ant beždžionių, sumažintą teralizumabo dozę gavo šeši pacientai žmonės. Akimirksniu pakilo temperatūra, prasidėjo vėmimas ir viduriavimas, ėmė strigti organų veikla. Mirtis buvo čia pat.
Vis dėlto, dar dažniau mirtis būna šalia tų, kurie gauna pirmąją eksperimentinę dozę, ir kurių gyvybė nesaugoma. Kalbant apie šunis, dažniausiai pasirenkami bigliai – dėl jų švelnaus charakterio ir tolerancijos žmogaus elgesiui. Kitaip tariant, jie pasirinkti kaip patikliausi.
2004 metais JAV gimė nedidelė organizacija, gelbėjusi pietų Kalifornijos gyvūnus. 2010 metais ji sulaukė skambučio iš mokslinių tyrimo insitituto su prašymu paimti du „eksperimentaliai sunaudotus“ biglius.
Pamačius, kaip šuneliai pirmą sykį kojomis paliečia žolę, įkvepia gaivaus oro ir pamato dangų... radosi projektas „Beagle Freedom Project“.
2018 metais visos veiklos sudėtos į vieną – „Rescue + Freedom Project“ – kuris rūpinasi bandymams naudotų gyvūnų adaptavimu naujam gyvenimui, šunų iš Kinijos mėsos rinkos gelbėjimu, ir, tiesą sakant, visa kita įmanoma pagalba gyvūnams.
Apie savanorystę projekte bei gyvūnų išnaudojimo problemą kalbame su Lex Kartane.
– Kaip sugalvojote prisijungti prie Rescue + Freedom projekto? Kokios jūsų pareigos organizacijos veikloje?
– Pradėti savanoriauti šioje organizacijoje nusprendžiau, kai gyvenimo aplinkybės leido pradėti globoti gyvūnus. Rescue + Freedom Project pasirinkau būtent dėl jų misijos ne tik gelbėti gyvūnus iš laboratorijų, bet ir vykdyti šviečiamąją veiklą. Kiekvienas globojamas gyvūnas ir jų globėjai tampa tarsi visų kitų gyvūnų, kurių nepavyko išgelbėti iš laboratorijų, ambasadoriais.
Šiuo metu globoju vieną šunytę ir padedu renginiuose, jei kokių būna vakarų Kalifornijoje.
– Koks buvo pirmasis įspūdis? Kuo išskirtinė ši organizacija?
– Rescue + Freedom Project (anksčiau žinomas kaip Beagle Freedom Project) yra išskirtinė organizacija, nes dauguma jų išgelbėtų gyvūnų didžiąją savo gyvenimo dalį praleido laboratorijose, kur juos naudojo bandymams. Tik išgelbėti iš laboratorijų visi gyvūnai pirmiausia keliauja pas globėjus, kur pirmuosius mėnesius vyksta reabilitacija. Priklausomai nuo gyvūnėlio ir traumų, kurias jiems teko patirti, reabilitacijos laikotarpis skiriasi. Vieni buvę laboratorijų gyvūnai greitai pripranta prie namų gyvenimo, ir labai nori meilės, kiti net ir po kelių mėnesių bijo žmonių prisilietimo.
Labai džiaugiuosi, kad galiu būti dalimi šio nuostabaus projekto ir atverti savo namų duris tiems gyvūnams, kurie buvo išnaudojami nuo pat gimimo. Ir tuo pačiu papasakoti jų istorijas tiems, kas domisi.
– Ar buvo kokia situacija ar įvykis, kuris įstrigo atmintyje?
– Viena iš pačių nuostabiausių situacijų, kurias teko patirti savanoriaujant, buvo matyti daugiau negu dešimties išgelbėtų biglių pirmuosius žingsnius laisvėje. Matyti, kaip jie pirmą kartą vaikščiojo ant žolės, galėjo apuostyti vieni kitus nebe per grotas ir narvus, o laisvėje.
– Kodėl, jūsų nuomone, net esant žmoniškiems būdams, bandymai su gyvūnais vis dar vyksta?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes vis daugiau ir daugiau mokslininkų pasisako prieš bandymus su gyvūnais. Mano nuomone, viena iš priežasčių, kodėl vis dar vyksta bandymai su gyvūnais, yra ta, kad žmonės nevisuomet yra atviri pokyčiams. Liūdna pripažinti, kad daugybė bandymų vykdomi metai iš metų, be jokių pokyčių. Tas pats eksperimentas po to paties…
Kita ir daug didesnė priežastis yra pinigai, ir verslas, kuris yra didžiulis.
– Ar galėtumėte pasidalinti savo šuniukų istorijomis? Auginate du išgelbėtus biglius?
– Šiuo metu auginu šuniuką, vardu Ragis, ir globoju kitą šunytę, vardu Lyra. Jie abu buvo išgelbėti iš laboratorijų.
Ragis į mano namus atkeliavo kaip globotinis, bet pasiliko čia visam laikui. Iš pradžių Ragis nežinojo kaip būti šuniuku, prieš atkeliaudamas pas mus jis gyveno laboratorijoje, visą laiką uždarytas narve (tik bandymų metu praleisdavo laiką ne jame). Jis nežinojo, kaip lipti laiptais, kaip užšokti ant sofos, vaikščioti su pavadėliu ar šlapintis lauke. Net suvalgyti pirmąjį mažiuką skanėstą jam užtruko daugiau negu pusvalandį! Per pirmąsias dvi savaites Ragis išmoko tiek daug – kiekvieną dieną turėjome naują didžiulį pasisekimą. Jis suprato, kad žmonės jo nebeskriaus, ir išmoko pasitikėti manimi ir mano sutuoktiniu Shani.
Pirmuosius mėnesius Ragis sapnuodavo daugybę košmarų, bet laimei dabar jų pasitaiko mažiau ir mažiau. Ragis išmoko žaisti tiek su kitais šuniukais, tiek su žaislais.
Ragis turi dvi tatuiruotes: vieną ausies viduje, kitą ant pilvuko. Prieš atkeliaudamas pas mus jis neturėjo vardo, tik numerį, kuris ir buvo ištatuiruotas. Jo balso stygos taip pat buvo išoperuotos. Užtruko beveik du mėnesius, kol pradėjo leisti pirmuosius garsus.
Dabar jis labai laimingas, absoliučiai prisirišęs prie manęs, mėgsta eiti į paplūdimį ar šunų parkus.
Lyra yra mano globotinė, tai reiškia, kad ji gyvena pas mus laikinai ir po reabilitacijos ieškos naujų namų.
Lyra, kaip ir Ragis, buvo naudojama bandymams. Pas mus ji atkeliavo su nekokia diagnoze – trombocitopenija. Tai kraujo liga, ir veterinarai mano, kad ji gavo ją kaip šalutinį poveikį dėl eksperimentų, kurie buvo daromi. Ji yra labai jaunutė, tik 11 mėnesių. Pačioje pradžioje Lyrai grėsė pavojus pradėti kraujuoti iš nosies ar akių, ar mirtinai nukraujuoti į smegenis. Laimei, po kelių apsilankymų pas skirtingus veterinarus, suradom gydymą, kuris buvo (ir vis dar yra) labai veiksmingas ir prognozės labai geros. Po 3 mėnesių gydymo nebėra pavojaus nukraujuoti, mažiname vaistų dozę ir ji pradėjo truputį žaisti!
Kaip ir Ragis, pačioje pradžioje Lyra nežinojo gyvenimo laisvėje, bet jos pasitikėjimas žmonėmis, net ir po gyvenimo narve, yra neįtikėtinas. Ji visados ateina būti paglostyta ir labai mėgsta užšokti ant kelių.
Pilvuko kasymas, ausyčių glostymas ar tiesiog buvimas šalia žmogaus, kuo arčiau prisiglaudus, jos mėgstamiausias dalykas. Drauge su Shani mes visada ją vadiname mūsų tobuląja Lyra (our perfect Lyra).
–Ką galėtumėte atsakyti tiems, kurie sako „juk tai tik gyvūnai“?
– Gyvūnai jaučia skausmą, turi sąmonę ir nori mėgautis gyvenimu, taip pat kaip ir žmonės (kurie techniškai irgi priklauso gyvūnų karalystei). Be to, šiais laikais yra daugybė alternatyvų, kurios ne tik, kad nenaudoja gyvūnų, bet ir suteikia tikslesnius, geresnius rezultatus.
– Ką galėtų padaryti eilinis žmogus, kad situacija pasikeistų į gera?
– Labai geras klausimas! Vienas iš svarbiausių (ir lengviausių) būdų norint pakeisti situaciją į gerą - tai neremti tų kompanijų ir nepirkti tų produktų, kurie yra bandomi ant gyvūnų. Yra daugybė informacijos tiek internete, tiek išmaniųjų telefonų programėlėse, kuriose galima labai lengvai pasižiūrėti, ar produktas buvo išbandytas ant gyvūnų, ar ne. Beveik viskas, ką tik galit įsivaizduoti, gali būti išbandyta ant gyvūnų, pradedant narkotinėmis medžiagomis, tualetų valikliais, skalbimo milteliais, cigaretėmis, ir baigiant kosmetikos priemonėmis, vaistais, arbatomis ar net šokoladu.
Atėjo metas technologijų amžiui pateisinti savo vardą ir užbaigti archajiškas, gyvas būtybes išnaudojančias praktikas, ir verčiau dirbti jų labui. Tuo metu eiliniams žmonėms prekių ir paslaugų pasirinkimas kaip niekada platus, tad kodėl nepasirinkus šampūno, kurį kuriant nebuvo naudotas smurtas prieš beginkles, visiškai niekuo dėtas gyvas būtybes?