– „Tuščius narvus” įkūrėte prieš penkerius metus. Kokie įvykiai paskatino kurti organizaciją, o galbūt jau seniai apie tai galvojote? O gal įkvėpė Platonas ar kitas filosofas?
– Susipažinau su keliais aktyvistais iš Latvijos ir Lenkijos. Ten jau buvo gyvūnus, veisiamus fermose, ginančios organizacijos, o Lietuvoje tuo metu nieko panašaus nebuvo. Tad idėją kurti organizaciją čia pasiūlė užsienio aktyvistai.
– Jūsų organizacija yra pagrįsta savanoriška veikla. Kiek savanorių šiuo metu dirba „Tuščiuose narvuose”?
– Turime apie 80 aktyvių savanorių.
– Koks, Jūsų manymu, yra didžiausias „Tuščių narvų” pasiekimas?
– Manau, vienas didžiausių laimėjimų, kurio neprisiimtume vien „Tuštiems narvams” (visgi ir kitos organizacijos dirba dėl gyvūnų), yra gyvūnų apsaugos temos iškėlimas į viešąjį diskursą. Prieš penkerius metus temos apie gyvūnus nebuvo tokios įdomios žiniasklaidai, nelabai kas vykdavo ir Seime. Tačiau šiuo metu gyvūnų apsaugos temomis diskutuojama ministerijose, Seime, kitose valstybinėse institucijose, o ir žiniasklaida apie tai dažniau rašo. Nežinau, ar pirmiau ateina visuomenės susidomėjimas problema ir tai vėliau atspindi žiniasklaida, ar pirmiau žiniasklaida parodo kažkokią problemą ir tada tuo susidomi visuomenė. Bet kuriuo atveju, suvokimo lygis apie gyvūnų apsaugą keičiasi į gera ir tai duoda gerą pagrindą siekti žiauriausių gyvūnų laikymo praktikų atsisakymo ar net kai kurių uždraudimo.
– Jūsų akimis: kaip stipriai Lietuva atsilieka gyvūnų gerovės klausimu, lyginant su kitomis Europos šalimis? O gal kaip tik esame pažengę?
– Europos šalys viena nuo kitos gyvūnų gerovės klausimais skiriasi. Sakyčiau, kad Lietuva yra kažkur per vidurį, bet jeigu žiūrėtume į kiekvieną problemą atskirai, tai, pavyzdžiui, laukinių gyvūnų naudojimo cirkuose klausimu esame beveik paskutiniai, bet su benamiais šunimis pas mus susitvarkoma visai neblogai. Jeigu žiūrėtume į fermose laikomus gyvūnus, tai niekuo labai neišsiskiriame, visur vadovaujamės ES standartais, kurie nėra labai aukšti.
– Į kokią šalį turėtume lygiuotis gyvūnų gerovės klausimu? Kodėl?
– Austriją arba Jungtinę Karalystę. Abi šios šalys yra uždraudusios laukinius gyvūnus cirkuose, uždrausta auginti ir žudyti gyvūnus tik dėl jų kailio. Austrija taip pat uždraudė narvus vištoms dedeklėms, eksperimentus su primatais bei gyvūnų, kurie veisiami tik tam, kad paskui būtų „sumedžioti“, medžioklę.
– Dažniausiai orientuojatės į masinės prekybos tinklus. Ar nesulaukiate priešiško prekybininkų nusiteikimo, keršto?
– Priešiškumo sulaukiame, bet keršto ne.
– Kuo skiriasi ekologiški, laisvų vištų kiaušiniai nuo narvuose laikomų kiaušinių? Kodėl šitaip drastiškai skiriasi jų kainos?
– Kad kiaušinius būtų galima žymėti ekologiškais, neužtenka vien tik šerti vištų ekologišku maistu, jos turi būti gerai laikomos, t.y. vištoms turi būti suteikiama daug vietos (vienai vištai turėtų tekti 4 kvadratiniai metrai). Taip pat svarbus ir išėjimas į lauką, kad ji galėtų patenkinti savo natūralius poreikius. Narve višta gauna iki 750 kvadratinių centimetrų. Žinoma, ekologiška produkcija yra nutaikyta į tam tikrą pirkėjų segmentą ir reikia nepamiršti, kad prekybininkai užsideda didelį antkainį. Iš esmės ekologiškai laikomų vištų sąlygos yra arčiausiai to, ką įsivaizduojame, kai galvojame apie močiutės vištas kaime. Jeigu jie kainuoja daugiau, tai turėtume paklausti savęs, kiek labai turi būti apriboti gyvūno poreikiai, kad kiaušinį iš narve laikomos vištos galima išgauti taip pigiai? Kuo pigesnės prekės norime, tuo stipriau turime apriboti gyvūno gerovę.
– Neseniai atlikote tyrimą dėl žuvų vienos „IKI” parduotuvės akvariumuose. Tikiu, kad filmuojant aplink buvo pirkėjų. Kokios jų reakcijos sulaukėte?
– Vienos pirkėjos, laukiančios eilėje prie kibiro su žuvimis, reakcija buvo tokia: „Na, jūs, mergaite, ir žiauri, kad tokius vaizdus filmuojate“. Tada ji parodė, kurią žuvį iš kruvino kibiro jai neuždusintą įdėtų į maišelį. Tai čia viena iš įdomesnių reakcijų, didelė dalis žmonių niekaip nereaguoja.
– Darėte daug tyrimų ir apie kailių industriją. Kuo ypatingas Jūsų reportažuose minėtas gyvūnų žudymas dujų kamerose?
– Kai gyvūnai žudomi dėl kailio, žudymo metodai parenkami tokie, kurie nesugadintų kailio. Į gyvūnų gerovę nėra atsižvelgiama. Kanadinės audinės yra vandens gyvūnai, kurie pusę laiko praleidžia plaukiodami ir nardydami. Jos medžioja žuvį ir moliuskus, todėl gali sulaikyti kvėpavimą ir ilgai išbūti po vandeniu. Tokį gyvūną dusinti yra ypač žiauru. Į vieną dujų kamerą vienu metu sugrūdama dešimtys gyvūnų, dalis jų po vieno dusinimo ciklo, kuris trunka apie 5 minutes, nemiršta. Kas būna tada? Vienos fermos darbuotojo teigimu, dusina dar 5 minutes. Kitos fermos darbuotojas sakė, kad „tada išsitrauki, padaužai biškį ir viskas“.
– Kokia dabar situacija su kailių fermomis Lietuvoje, ar jų mažėja?
– Šiuo metu Lietuvoje yra 141 kanadinių audinių ferma ir apie 30–40 šinšilų fermų. VMVT teigimu, per 2018 metus 10 kailinių žvėrelių fermų užsidarė. Situacija visame sektoriuje yra prasta, jau dvejus metus kailiukai parduodami mažiau negu už savikainą, todėl kai kurios fermos užsidaro, kitos mažina gyvūnų skaičių. Jie tikisi, kad kainos pakils, bet šiomis dienomis vykstantis Kopenhagos kailių aukcionas, panašu, nieko gero nežada. Kainos dabar dar žemesnės negu buvo praėjusiais metais.
– Ar valstybė turėtų labiau kištis į fermas ir paukštynus Lietuvoje? Pavyzdžiui, taikyti didesnes baudas ar kontroliuoti naujais įstatymais?
– Jeigu mums, kaip valstybei, rūpi gyvūnų gerovė, turėtume tą įrodyti veiksmais. Baudų padidinimas dar iš esmės nieko nekeičia, nes net ir mažos baudos dažniausiai nėra skiriamos. Duodamas įspėjimas, o kitas patikrinimas dažnai būna tik po metų. Kad baudos veiktų, jos ne tik turėtų būti adekvačios – jas reikėtų iš tikrųjų pritaikyti, t.y. žmonės elgiasi teisingai ne tada, kai bauda didelė, o tada, kai jie žino, jog baudos neišvengs. Deja, šiuo metu turime visiškai gyvūnų apsaugos funkcijos neatliekančią instituciją, kurios veikimo iš esmės niekas negali patikrinti.
Nevyriausybiniam sektoriui duomenų apie patikrinimus ji neteikia, kartu į patikrinimus joks kitas stebėtojas nekviečiamas, o dažnai ir pačių inspektorių požiūris į gyvūną yra kaip į gamybinį vienetą.
– Kokius maisto prekės ženklus rinktis tiems, kurie nėra vegetarai ir veganai? Ar vis dėlto geriau pasitikėti kaimo produktais?
– Negaliu rekomenduoti jokių konkrečių prekės ženklų. Kiekvienas žmogus gali valgyti mažiau gyvūninės kilmės produktų, o kai renkasi juos, rinktis tuos, kuriems pagaminti gyvūnai buvo laikomi kuo geresnėmis sąlygomis. Deja, didžiąjai daliai gyvūninių produktų nėra jokio ženklinimo, kuris leistų pirkėjui suprasti, kokiomis sąlygomis gyvūnas buvo augintas ar paskerstas. Kol kas tik kiaušiniai turi aiškias kategorijas, pagal kurias pirkėjai gali rinktis aukštesnę gyvūnų gerovę.
– Kokie artimiausi planai laukia „Tuščių narvų”? Kada galima tikėtis dar vieno piketo arba naujo tyrimo?
– Apie ateities planus neskelbiame, nes tai leistų industrijoms, kurios išnaudoja gyvūnus, geriau pasiruošti su mumis kovoti. Bet jų tikrai turime ir sekdami „Tuščius narvus” socialinėse platformose apie juos sužinosite.