Kaskart išgirdus apie žiaurų elgesį su gyvūnu, mintyse turbūt dažnam kyla klausimas: kas ir kodėl gali išdrįsti taip pasielgti? Į jį atsako psichologės Ksenija Čunichina ir Anna Vinkovskienė.
– Kone kasdien mus pasiekia žinios apie žiaurų elgesį su augintiniais, kuriuos patys prisijaukinome – juos palieka miške, nuodija, išmeta į konteinerius, nukankina. Ką toks dažnas žiaurus elgesys su augintiniais sako apie mūsų visuomenę?
K. Č.: – Žiaurus elgesys su augintiniais gali byloti apie jų šeimininkų nebrandumą ir negebėjimą prisiimti atsakomybę už tuos, kuriuos prisijaukino. Negalėdamas pasirūpinti savo augintiniu, žmogus gali pasielgti humaniškai – padėti surasti jam naujus šeimininkus, galiausiai atiduoti į gyvūnų prieglaudą. Tačiau yra žmonių, kurie apie tokias alternatyvas net nesvarsto ir renkasi žiaurius susidorojimo būdus.
– O iš kur apskritai gali kilti noras pakenkti augintiniui, kuris prie žmogaus prisirišęs ir savaime pats nieko blogo jam nelinki? Kodėl žmonėms kyla ranka taip pasielgti?
K. Č.: – Reikia paminėti, kad žiauraus elgesio su gyvūnais priežastys gali būti įvairios. Toks elgesys gali būti ritualinio pobūdžio, pavyzdžiui, taip gali elgtis sektantai. Tai taip pat gali būti kerštas. Moksliniai tyrimai rodo, kad kai kurie smurtautojai sąmoningai kankina savo partnerių gyvūnus, tokiu būdu įbaugindami juos (Robbins, 2006). Apskritai, augintinių kankinimas gali būti siejamas su patologiniu galios poreikiu, siekiu dominuoti. Augintinio galimybės pasipriešinti šeimininko veiksmams yra ribotos, todėl toks jėgos demonstravimas, nesusivaldymas ar pykčio išraiška lengviau įgyvendinami, palyginti su smurtu prieš žmogų. Gyvūnas niekam nepasiskųs, nesikreips į policiją, todėl smurtas prieš jį suprantamas kaip neturintis padarinių.
A. V.: – Kodėl kankina? Vienos priežasties žiaurumui nėra. Žmonės tampa agresyvūs ir žiaurūs ne nuo gimimo. Kažkas su jais atsitinka. Tai gali būti jų pačių patirtos traumos, kuomet jie tapo agresijos, pasityčiojimo, žiaurumo aukomis. Todėl stabdyti patyčias tarp vaikų ar net suaugusiųjų yra labai svarbu. Viskas turi pasekmes. Vaikai gali būti žiaurūs su gyvūnais ir iš nežinojimo, iš noro eksperimentuoti, nes šalia esantys suaugę žmonės deramai nepaaiškina, kad, pavyzdžiui, šuniui skauda, kai tampai jį už ausų.
Jei žiaurumas yra vidinės agresijos išraiška, tuomet kalbam apie tai, kad toks žmogus nemoka tinkamai reikšti savo emocijų. Kai didžiulis pyktis drasko iš vidaus, o žmogus nežino, kaip sau padėti ir šią būseną palengvinti, neretai „išsiliejama“ ant kitų. Ypač lengva „išsilieti“ ant tų, kurie negali apsiginti – ant vaikų, gyvūnų. Gebėjimas tvarkytis su savo emocijomis, yra brandumo požymis.
Dar noriu atkreipti dėmesį į atsakomybės jausmą. Jei perkame sau ar kažkam dovanojame gyvūną, tai turi būti labai pasvertas, atsakingas sprendimas. Juk tarp tų, kurie išmeta gyvūną iš namų, būna ir tokių, kurie tiesiog nežino, kaip su tokiu gyvūnu elgtis, kaip juo rūpintis, jį prižiūrėti, nežino, kokių sąlygų tokiam gyvūnui reikia. Neatsakingai priimtas sprendimas gali vesti prie neatsakingo problemos sprendimo: „išvežiau į mišką ir nėr bėdos“. Brandi atsakomybė už priimtus, kartais ir neteisingus, sprendimus, štai ką turime savyje lavinti. Tuomet, noriu tikėti, ir neatsakingo elgesio su gyvūnais mažės.
– Komentarai po tokio pobūdžio straipsniais taip pat dažnai būna labai žiaurūs: žmonės linki skriaudikui mirties, vaizdingai nupasakoja, kaip su juo susidorotų, jei sutiktų gatvėje. Ką apie visuomenę pasako tokios reakcijos?
A. V.: – Dėl piktų ar agresyvių komentarų galiu pasakyti, kad tai kažkaip atspindi mūsų visuomenę. Esu įsitikinusi, kad agresyvius komentarus palieka tie žmonės, kurie patys nėra pakankamai brandūs, nemoka elgtis su savo emocijomis. Juk lengviausia į agresiją atsakyti agresija, tuomet nereikia mąstyti, ieškoti problemos sprendimo, kompromisų. Ir kalbu ne tik apie komentatorius, kurie rašo po straipsniais apie gyvūnus. Anonimiškumas leidžia žmogui išleisti į laisvę visus (ar bent dalį) savo vidinių demonų. Tuomet pats gali būti gana žiaurus rašydamas apie kažką ir nenešti už tai jokios atsakomybės. Juk smerkti gali būti maloniau, nei atvirai ir sąžiningai žvilgtelėti į veidrodį.
– Apie žiauraus elgesio su augintiniais atvejus vis dažniau išgirstame iš žiniasklaidos. Kokį efektą turi tokios naujienos? Ar jos sugėdina, didina aplinkinių sąmoningumą, ar kaip tik parodo, kad už žiaurų elgesį nebaudžiama?
K. Č.: – Bet kokio žiauraus turinio naujienos gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, remiantis socialinio mokymosi teorija, galime teigti, kad naujų elgesio formų mokymasis vyksta nebūtinai tiesioginės patirties dėka, o taip pat ir netiesiogiai, tarkime, skaitant apie jį. Ar tai reiškia, kad tokios naujienos gali skatinti išmokti agresyvaus elgesio su gyvūnais? Nebūtinai, bet teoriškai tai įmanoma. Kur kas svarbiau, kad tokiose naujienose būtų pateikiama informacija apie bausmę už tokį ar panašų elgesį, moralinis poelgio vertinimas. Taip pat gali būti svarbu komentatoriams suteikti galimybę ne tik išreikšti natūraliai kylantį pyktį, bet ir galimybę padėti kitiems nuskriaustiems gyvūnams. Tokiu būdu agresyvūs impulsai galėtų būti nukreipti prosocialia linkme.
A. V.: – Negalėčiau teigti, jog tokių atvejų paviešinimas žiniasklaidoje kažkaip blogai veikia visuomenę. Kuo daugiau mes kreipsime dėmesį į problemines sritis, tuo didesnė tikimybė, kad pradėsime jas spręsti. Neigimas ar ignoravimas nėra problemų sprendimo variantas.