5 taisyklės, kurias turi įsidėmėti gyvūnų šeimininkai: jų nesilaikant laukia baudos ir kiti nemalonumai

Turėdami augintinį, įsipareigojame ne tik juo rūpintis, bet ir laikytis tam tikrų taisyklių, kurios galioja tiek mūsų namuose, tiek viešose miesto vietose. Jų nesilaikydami, ne tik rizikuojame savo ir aplinkinių saugumu bei gerove, bet ir galime „užsidirbti“ nemažas baudas: pavyzdžiui, nesurinkus gyvūno ekskrementų, gresia bauda iki 120 eurų, o namuose gyvūno keliamas triukšmas gali užtraukti ir 600 eurų baudą.

Gyvūnų šeimininkų prašo įsidėmėti penkias taisykles

„Delfi“ laidoje „Duok leteną“ Vilniaus miesto savivaldybės Administracinės veiklos skyriaus vedėjas Gintaras Leperskas skaičiuoja, kad kiekvienas gyvūno savininkas turėtų įsidėmėti 5 pagrindines taisykles.

„Visų pirma, šuo turi būti su pavadėliu. Tada jis ant nieko nelipa, neišbėga į gatvę, neužšoka ant kito žmogaus, kito gyvūno nepuola. Toliau svarbus ekskrementų susirinkimas. Natūralu, kad šunelis, kažkur pamatęs pievą, nori tuo momentu ten kažką padaryti, bet susirenkame ir visi gyvename švariai. Taip, kaip namuose jeigu padarytų, nepaliktumėme nesurinkto, taip pat ir Vilnius yra mūsų namai ir čia reikia nepalikti, susirinkti, išsimesti“, – kalba G. Leperskas.

Savivaldybės atstovas pažymi, kad augintiniai neturėtų atlikti savo „gamtinių reikalų“ kur papuola – turime pasaugoti gėlynus, paminklus, skulptūras, pastatus, tam reikalui susirasti kitų vietų.

Šuns vedžiojimas su pavadėliu ir ekskrementų rinkimas – pirmos dvi pašnekovo įvardijamos taisyklės, kurių svarbu laikytis viešose vietose, jei norime gyventi tvarkingame ir saugiame mieste. Trečioji pašnekovo įvardijama taisyklė galioja būnant namuose – tai triukšmas, kurį suvaldyti geba tikrai ne visi gyvūnų šeimininkai.

„Šunų triukšmas yra labai aktuali problema, bet ji labiau aktuali yra ne viešose vietose, o namuose ir butuose. Kai šuniukai lieka vieni namuose – jiems liūdna, kaip ir žmogui. Jie turi turėti ką veikti. Likęs vienas namuose, šuo reikalauja dėmesio, tuomet kaimynai patiria nepatogumų ir skundžiasi. Apie tai gyvūnų savininkams reikia labai gerai pagalvoti, kai jie palieka augintinį vieną. Ką veiks jūsų gyvūnas likęs vienas namuose – ar jis bandys bendrauti su kaimynais per sienas, ar jis turės kokį tai užsiėmimą“, – kalba G. Leperskas.

Ketvirtoji taisyklė yra susijusi su augintinio bendravimu su kitais mieste sutiktais augintiniais ir žmonėmis. Anot G. Lepersko, šeimininkas turi užtikrinti, kad gyvūnas su praeiviais bendrautų tik tuomet, kai noras bendrauti yra abipusis.

„Yra žmonių, kuriems labiau patinka gyvūnai, o yra ir tokių žmonių, kuriems gyvūnai patinka mažiau. Reikėtų tai suprasti ir vertinti. Mes esame skirtingi, o gyvūnai irgi yra skirtingi. Nereikėtų leisti savo šuns eiti prie kito žmogaus ir jį laižyti, užšokti, su nagučiais įbrėžti pėdkelnes ir sudraskyti. Jei žmogus pats pageidauja, rodo dėmesį tam gyvūnui ir nori su juo bendrauti – leiskime jiems bendrauti. Jeigu ne – tuomet reikėtų pavadėlį šiek tiek patrumpinti, kad augintinis prie kitų žmonių ir gyvūnų neprieitų“, – sako G. Leperskas.

Na, ir paskutinė jo įvardijama taisyklė – paisyti ženklų, nurodančių, kuriose vietose su augintiniu būti neleistina. Pavyzdžiui, maudymosi sezono metu paplūdimiuose lankytis su gyvūnais nederėtų, jeigu tai nėra specialūs augintiniams skirti paplūdimiai.

„Vilniuje svarbiausia neiti į žmonėms skirtus paplūdimius maudymosi sezono metu. Jei kažkas nori maudyti gyvūną Neryje, tarkime, balandžio ar lapkričio mėnesį, ne maudymosi sezono metu, tai nėra problemų – galima ateiti ir maudyti gyvūną. Vilniuje mes turime specialiai gyvūnams maudyti skirtą paplūdimį Vingio parke“, – sako G. Leperskas.

Taisyklių nesilaikymas gali brangiai kainuoti

Taisyklių laikytis nesunku, kai suprantame, kodėl jos reikalingos. Vis dėlto, Vilniaus miesto savivaldybės atstovas pastebi, kad ne visi noriai laikosi taisyklių, o tokiais atvejais būna atitinkamos pasekmės.

„Vieniems tas pokytis įvyks labai paprastai – pabendraujame, pasakome, kad reikia ekskrementus susirinkti ir mes visi gyvensim švaresnėje aplinkoje, žmogus tai supranta ir tą pokytį labai greitai padaro. Kitas to pokyčio nedaro, nes jam atrodo, kad čia viskas yra labai natūralu, gamtoje viskas kažkaip turi prapulti. Mieste turime daug žmonių ir daug gyvūnų, čia neprapuola ekskrementai taip greitai – ir mes patys įlipame, matome ir užuodžiame. Tai su tokiais žmonėmis bendravimas kartais būna ilgesnis. Jei kalbų neužtenka, natūralu, kad būna ir baudos“, – sako G. Leperskas.

Baudos, taikomos miesto taisyklių nesilaikantiems gyvūnų šeimininkams, gali būti išties nemenkos. Pavyzdžiui, pirmą kartą nesurinkus gyvūno ekskrementų, skiriama bauda nuo 30 iki 120 eurų, o nusižengus pakartotinai bauda siekia nuo 120 iki 230 eurų.

„Baudos tikrai nėra menkos ir tikslas nėra bausti. Tikslas – visiems tvarkingai gyventi. Kalbant apie gyvūnų keliamą triukšmą, kuris yra aktualus daugiabučiuose ar namuose, tai ten baudos gerokai didesnės. Pirmą kartą skiriama bauda iki 600 eurų, pakartotinai – iki 1000 eurų. (…) Ši problema yra dvejopa – ne tik apie kaimynus reikia galvoti, bet ir patį gyvūną. Gyvūnas lodamas signalizuoja kažką žmogui, o žmogus turi tą signalą suprasti ir patenkinti to gyvūno reiškiamą kažkokį norą ar poreikį“, – teigia G. Leperskas.

Geriausia priemonė – prašyti ir kartoti, o ne grasinti baudomis

Jei vis tik pastebite, kad jūsų aplinkoje gyvūnų šeimininkas nesilaiko taisyklių ir vedžioja šunį be pavadėlio, nerenka ekskrementų, o galbūt už sienos nuolat girdite lojimą – vertėtų prisiminti, kad šioms problemoms spręsti yra veiksmingesnių priemonių, nei baudos.

„Didžiausią poveikį turi žmonės, kurie gyvena šalia, čia pat. Ne policija, ne savivaldybė, ne valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ne kokia institucija, kuri tikrai nebūna visą laiką šalia to žmogaus. Šalia žmogaus būna jo kaimynai. Kai žmogus kiekvieną dieną turi žiūrėti kaimynams į akis, po kažkurio laiko vis tiek jam nebemalonu, kai kaimynai sako: būk geras, susirink savo gyvūno ekskrementus.

Jeigu kaimynai tą daro nuolat, natūralu, kad atsiranda nepatogumo jausmas. Gal pas vieną jis anksčiau prabunda, pas kitą sąžinė prabunda vėliau, bet ji yra. Labai gera priemonė yra kartoti ir prašyti, o ne grasinti baudomis. Mes gyvename toje pačioj aplinkoje, mes visi išeiname per tas pačias duris, per tą pačią pievą praeiname. Visi matome, mūsų vaikai eina, parsineša namo (gyvūnų ekskrementus – „Delfi“). Ir tai nėra malonu. Gyvenkime švariau“, – siūlo G. Leperskas.