Tikras miesto šuo
„Pats turėdamas šunį pradėjau pastebėti, kad daugelis šeimininkų linksta į du kraštutinumus – vieni augintinius pradeda mylėti labiau nei žmones, kompensuodami prastus tarpusavio santykius, o kiti nesugeba savo gyvūnais pasirūpinti, neatsakingai įsigyja šunį“, – J. Balčius pabrėžia, kad jam nėra priimtinas nė vienas iš šių požiūrių.
14 metų, kas šuniui tikrai yra gražus amžius, sulaukęs beveislis Princas buvo toks, kokį Jonas įsivaizduoja tikrą šunį – neišlepintas, savarankiškas, vaikščiojo savo keliais, visiems buvo draugiškas.
„Aišku, reikėtų prisipažinti, kad miesto savivaldybės nustatytų taisyklių Princas nesilaikė, bet ir nelaužė jų. Turbūt būtų numiręs, jei būčiau pabandęs jam uždėti antsnukį“, – juokiasi Jonas.
Kol Princas buvo gyvas ir sveikas, šeimininkas per daug nesuko sau galvos, kas bus ateityje. Kai pavasarį keturkojį gretimoje gatvėje partrenkė automobilis, šeimininkas netruko sulaukti kelių apie tai pranešančių telefono skambučių – Princą pažinojo daug alytiškių.
„Tada ir pradėjau galvoti, o ką turėčiau daryti toliau? Alytuje jokių gyvūnų kapinių nėra ir man netgi neteko girdėti, kad kas nors svarstytų apie jų poreikį, bent kol buvau tarybos narys“, – pastebi Jonas. Užkasęs augintinį šalia Menų pirties teritorijos, jis pradėjo galvoti apie ten stovintį gražų akmenį. Pasitaręs su skulptoriumi Dariumi Miliausku, J.Balčius nusprendė užsakyti iškalti akmenį augintinio atminimui. Jį ženklina užrašas Princas ir šuniuko profilis.
Menų pirties kieme taip pat jau bėgioja naujas augintinis – J. Balčiaus draugės Jolantos Maltos bišonas Mukas, kuris yra veislinis ir kol kas ne toks savarankiškas kaip Princas. Pavyzdžiui, iš pasivažinėjimų dviračiais jis neretai grįžta pintinėje, o Princas savimi visada gebėjo pasirūpinti pats.
Kaip ir kur palaidoti gyvūną?
Šiuo metu Lietuvoje yra keturi miestai, kuriose įsteigtos legalios gyvūnų kapinės: Vilnius, Panevėžys, Jonava ir Kaunas. Jų atsiradimo istorijos skirtingos. Pavyzdžiui, Jonavoje kapinaitės jau kurį laiką gyvavo kaip nelegalios ir vėliau buvo legalizuotos – tuo tikslu gyventojai įteikė savivaldybei peticiją.
Jonavos gyvūnų kapinėse pastatytas informacinis stendas su laidojimo taisyklėmis skelbia, kad laidojimo vieta skiriama nemokamai, bet kapas turi būti ne didesnis negu pusantro kvadratinio metro. Vietos sužymėtos ir sunumeruotos. Užkasus augintinį, turi būti pastatytas kapo vietą žymintis ženklas (paminklas) – ne aukštesnis negu 0,6 m nuo žemės paviršiaus, taip pat gali būti įrengtas antkapis ir kapavietės tvorelė.
Naujausios gyvūnų kapinės šiais metais atidarytos Kaune. Šiam tikslui paskirtas pusės hektaro žemės sklypas, esantis Rokų seniūnijoje, Vainatrakio kaime, per 300 metrų nutolęs nuo ten esančių žmonių kapinių.
Duobės iškasimas ir smulkaus gyvūno užkasimas mažo dydžio kapavietėje kainuoja 50 eurų, vidutinio dydžio kapavietėje – 60 eurų, o didelio dydžio kapavietėje – 70 eurų. Tam, kad pavyktų išvengti chaotiško laidojimo, atsižvelgiant į kapaviečių dydžius, naminių gyvūnų kapinėse Vainatrakyje yra suformuoti trys atskiri kvartalai.
Pasaulyje gyvūnų kapinės nėra jokia naujiena, didžiausios senovės pasaulyje šunų kapinės buvo atrastos Aškelono nacionaliniame parke Aškelone, Izraelyje.
Londono Haid Parke vartų sargo sode buvo neformalios gyvūnų kapinės. Nuo pirmojo gyvūno, vardu Cherry, palaidojimo iki oficialaus kapinių uždarymo 1903 metais kapinėse palaidota 300 gyvūnų. Kapai turėjo miniatiūrinius antkapius. 1967 metais kapinėse palaidotas paskutinis gyvūnas – šuo Princas, Karališkųjų jūrų pėstininkų talismanas.
Skulptoriui D.Miliauskui paminklas alytiškiui Princui buvo pirmas toks darbas, kai akmenį teko tašyti šuniuko, o ne žmogaus atminimui. Tačiau gyvendamas Airijoje Darius sako padaręs ne vieną antkapinį paminklą su žirgais, mat ten tai gana įprasta, jei laidojamas žirgus mėgęs žmogus. Teko jam akmenyje iškalti ir… šerną, tačiau ne jo atminimui, bet vieno medžiotojų būrelio medžioklės plotui paženklinti.