Padeda palaikyti psichologinę pusiausvyrą
Grikis – Meksikos beplaukių, kitaip vadinamų meksikiečių plikųjų šunų veislės atstovas, išsiskiriantis tuo, jog neturi kailio. Kaip anksčiau rašė „Delfi“, remdamasis Lietuvos kinologų draugijos atstovės Aurelijos Staskevičienės įžvalgomis, šios veislės šunys išsiskiria tuo, jog yra šeimos gyvūnai.
„Tai – šeimos šuo: prieraišus, dėmesingas, labai vertinantis buvimą su savo šeima, jaučiantis žmonių nuotaikų kaitą, noriai ko nors besimokantis, imlus mokslams, pakankamai socialus“, – prieš keletą metų redakcijai pasakojo A. Staskevičienė.
O būtent tokias vertybes atstovauja ir Nausėdų šeima, tad tai – malonus sutapimas. O galbūt ir tiksliai iš anksto apgalvota veislė. Vis dėlto, prezidentas žiniasklaidai anksčiau yra sakęs, kad tokią veislę pasirinko dėl savo panašumo į vaikščiojančią piniginę, mat jo oda labai ją primena.
Smalsuoliai jau buvo pradėję spėlioti, galbūt Grikis iškeliavo į dausas, tačiau turime jus nuraminti – Grikis gyvas ir sveikas. Prezidentūra patikina: „Grikis niekur nedingo.“ Vadinasi, „kilmingasis“ šuo vis dar tebegyvena su šalį jau antrą kadenciją valdysiančiu prezidentu.
Be to, kaip teigia prezidento atstovas spaudai Ridas Jasiulionis, Grikis „yra labai branginamas prezidento šeimos augintinis, turintis šeimoje išskirtinį statusą“.
„Grikis – ne tik ištikimas draugas, bet ir žaidimų partneris, o kartais – ir psichologinės pusiausvyros aktyvus laidininkas. Augintiniu rūpinasi, jį vedžioja visi šeimos nariai. Tais retais kartais, kai prezidento darbotvarkė leidžia išvykti iš namų, Grikis vyksta kartu su visa šeima“, – priduria R. Jasiulionis.
Apie Grikį Prezidentūra nedaugžodžiavo, tačiau svarbiausia, kad Grikis vis dar gyvena su Nausėdomis, o dėmesio, panašu, jam tikrai nestinga, net ir turint omenyje įtemptą prezidento darbotvarkę ar pirmosios ponios užimtumą.
Nausėda – ne pirmas prezidentas, turėjęs augintinių
Apie šalies vadovų augintinius teko girdėti ir anksčiau. 9-oji šalies prezidentė, ėjusi prezidento pareigas prieš G. Nausėdą, Dalia Grybauskaitė namuose pūkuotų gyvūnų neturėjo. Tačiau tiek į Lietuvą atvykstantys svarbūs svečiai, tiek šalies gyventojai žinojo – prezidentė garsėjo meile bitėmis, kurias pati ir prižiūrėjo.
Ji ne tik dovanodavo savo bičių suktą medų garbingiems šalies svečiams, bet taip pat dalindavosi ir bičių šeimomis, yra dovanojusi ir avilį Bitininkystės muziejui Stripeikiuose, o giliai tradicijose įsišaknijusį bitininkystės amatą, bičių ir žmonių darbštumą bei bičiulystės svarbą yra pabrėžusi tikrai ne vieną kartą.
O štai prezidentas Valdas Adamkus garsėjo meile vokiečių aviganiams. Ši veislė jį lydėjo visą gyvenimą – nuo pat jaunystės. Net 15 metų besitęsusi draugystė su vokiečių aviganiu Sargiu lėmė, kad šis keturkojis prezidentui draugiją palaikė abiejų kadencijų metu, todėl gyveno ir prezidento rezidencijoje Turniškėse, buvo dresuojamas paties prezidento.
Be to, priešingai nei būdinga G. Nausėdos Grikiui, Sargis, kartu su šeimininku, lankydavosi ir svarbiuose renginiuose, mat pasižymėjo itin pavyzdingu charakteriu. Pavyzdžiui, kai 2001-aisiais vos penkių mėnesių aviganis dalyvavo atidarant Lietuvos gyvūnų globos draugijos centrinę būstinę Kaune, visi džiaugėsi nepriekaištingu Sargio elgesiu. Tiesa, būta kalbų, kad Sargis konfliktuodavo su čia pat kaimynystėje gyvenusiu prezidento Algirdo Mykolo Brazausko šunimi Čikiu.
Čikis – šiurkščiaplaukis taksas, užkariavęs A. Brazausko širdį. Čikis ne tik buvo grybštelėjęs Sargiui nosį, bet ir pasidarbavo krėsdamas išdaigas su kaimynystėje stovėjusiu signataro Rolando Paulausko automobiliu – palindo po juo ir nugraužė elektros instaliaciją. Anksčiau LRT prezidento dukra Laima Mertinienė yra sakiusi, kad Čikis Brazauskų šeimoje atsidūrė ne šiaip sau – prezidentas labai mylėjo taksus, nes per karą turėta taksė, garsiai lojusi, išgelbėjo prezidentą nuo vagies, šiam įsilaužus į namus. Tad taip prasidėjo jo ir taksų veislės keturkojų ilgai trukusi draugystė.
Nors Čikį A. Brazauskui padovanojo draugai, ši dovana buvo priimta su džiugesiu, o šuneliui pasitraukus iš gyvųjų gretų, prezidentas gavo dar vieną dovaną – bronzinę augintinio skulptūrėlę, padėjusią išlaikyti augintinio atminimą.