Veterinarijos magistras apima tiek stambiųjų, tek smulkiųjų gyvūnų gydymą
Norint tapti veterinarijos gydytoju-chirurgu, vien tik baigti magistro studijas LSMU Veterinarijos akademijoje neužteks. Pasak kalbintos veterinarijos gydytojos ir buvusios LSMU lektorės dr. Brigitos Zakarevičiūtės, veterinarinė medicina yra lygiai tokia pati gili ir plati mokslo šaka, kaip ir žmonių medicina, todėl svarbu suprasti, kad po šešerių studijų metų veterinarijos gydytojas, nors ir yra sukaupęs itin daug žinių, turi papildomai tobulintis ir taip kelti savo kvalifikaciją.
„Šiai dienai stambiųjų (ūkio gyvūnų) ir smulkiųjų gyvūnų (šunų, kačių, kt.) veterinarijos gydytojo diplomas yra vienas ir tas pats. Be to, studijų metu studentams tenka susipažinti ir su maisto higiena. Tad profiliavimo į veterinarijos gydytojus chirurgus, ortopedus, dermatologus ir t.t. veterinarinės medicinos magistro studijose nėra.
Kada studentas ar jau praktikuojantis veterinarijos gydytojas pasirinks savo specializacijos kelią, dažniausiai priklauso tik nuo paties, prievolės tam nėra. Kai dėsčiau LSMU Veterinarijos Akademijoje, pastebėjau, kad dauguma studentų jau pirmuose kursuose būna apsisprendę, kokį kelią norės rinktis, bet pradėjus dirbti jis lygiai taip pat dažnai pasikeičia ir, pavyzdžiui, šunų gydytoju svajojęs dirbti žmogus kartais pasirenka ir visai kitą su medicina susijusį kelią, pavyzdžiui, darbą medikamentų didmenos srityje“, – pasakoja veterinarijos gydytoja dr. B. Zakaravičiūtė.
Darbdaviai noriai investuoja į veterinarijos gydytojų žinias
Pasak kalbintos ilgametę patirtį turinčios veterinarijos gydytojos, Lietuvoje pabaigus veterinarinės medicinos studijas absolventas toliau gali tęsti savo mokslus veterinarinės rezidentūros studijose, kurios trunka dar 2 metus, ir ten jau specializuotis (pavyzdžiui, smulkiųjų gyvūnų chirurgijoje ar arklių veterinarinėje medicinoje): „Tačiau per metus tokių studijų vietų būna tik 1–3, todėl jei studentas nori tapti smulkiųjų gyvūnų dermatologu ar chirurgu-ortopedu, jis turėtų savarankiškai savo arba įmonės, kurioje dirba, investicijų pagrindu tobulėti ir kelti savo kompetencijas.“
PetCity vadovė veterinarinei medicinai dr. B. Zakarevičiūtė pranešime spaudai teigia, kad darbdavio indėlis auginant aukšto lygio specialistus yra kertinis:
„Džiaugiuosi, kad mūsų klinikų gydytojai gana anksti atranda savo specializacijos kelią ir galime padėti jiems augti pasirinktoje srityje. Pavyzdžiui, darbuotojas pabaigęs LSMU Veterinarijos akademiją, mūsų klinikose pradeda dirbti bendrosios praktikos gydytoju ir pirmaisiais darbo metais pajaučia, kad ją/jį ypatingai domina burnos ir dantų ligos – odontologija. Kai įsižiebia ta nuoširdi aistra, ieškome galimybių auginti darbuotoją šioje srityje. Darbuotojas yra siunčiamas į įvairius mokymus, studijas užsienyje ir visą savo mokymosi laiką skiria tai vienai, kartais ir kelioms sritims.“
Pasak gydytojos, vienos dienos teoriniai ir praktiniai kursai gali kainuoti 350–1200 eurų, bet siekiant įgyti oficialiai akredituotą, pavyzdžiui, chirurgo-ortopedo kvalifikaciją, visos studijos gali kainuoti apie 20 000 eurų.
Įstatymas neapriboja, kas gali pasivadinti „veterinarijos gydytoju chirurgu“, o kas ne
Žmonių medicinoje norint tapti tam tikros specializacijos profesionalu, reikia baigti rezidentūros studijas, tačiau veterinarijos praktikoje, reglamentavimo, kas gali vadintis „onkologu“, „chirurgu“, „ortopedu“ – nėra.
„Deja, bet Lietuvoje nuspręsti, kas yra profesionalumas, yra palikta labai daug vietos improvizacijai. Įstatymas šiuo metu veterinarijos gydytojo specializacijų niekaip neapriboja, yra vos kelios procedūros, kurias norint oficialiai atlikti, reikalingi specialūs mokymai. Tačiau čia svarbu suprasti, kad per šešerius metus neįmanoma išmokyti ir išmokti visko, todėl siekiant aukštų standartų specializacijos yra būtinos.
Palyginkime su žmonių medicina, ar jūs sutiktumėte, kad akių kataraktos operaciją ar Cezario pjūvį jums atliktų jūsų šeimos gydytojas? Garantuoju, kad sakysite ne. Tačiau, kai kalbame apie gyvūnus, klientams atrodo gana įprasta, kad vienas ir tas pats veterinaras jūsų gyvūną paskiepys, atliks operaciją, išraus dantį ir prie to paties netgi apkirps“, – teigia B. Zakarevičiūtė.
Profesionalo paslaugos kainuos brangiau, tačiau tikslingas gydymas atsiperka
Pasak kalbintos pašnekovės, natūralu, jog gydytojo, kuris investavo tūkstančius keldamas kvalifikaciją bei gilindamas žinias tam tikroje veterinarijos srityje, konsultacija kainuos brangiau nei bendrosios praktikos gydytojo: „Bet vėl grįžtu prie to paties: ką rinktumėtės – kad jūsų akis operuotų bendrosios praktikos gydytojas ar gydytojas-oftalmologas?“
Dr. B. Zakarevičiūtė pažymi, kad lankantis veterinarijos klinikoje, kurioje yra tampri bendrosios praktikos gydytojų sinergija su besispecializuojančiais gydytojais, klientas sutaupys ne tik laiką, bet ir neretu atveju – pinigus.
„Bendrosios praktikos gydytojas pirmo vizito metu nustatęs, kad gyvūnui reikalingas, tarkime, traumatologas - ortopedas, sutaupys labai daug brangaus laiko, nei bandydamas gydyti „kažką“, ko pats neturi galimybių diagnozuoti. Nenoriu nuvertinti bendrosios praktikos gydytojų, jie kas dieną lygiai taip pat gelbėja gyvūnų gyvybes, sunkiai dirba tam, kad pacientai sveiktų, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad siekiant užtikrinti maksimaliai kokybišką pagalbą sudėtingesniais atvejais bendrosios praktikos gydytojas ir gydytojas specialistas turi dirbti kartu.
Tai, kad bendrosios praktikos gydytojas jūsų gyvūną nusiųs į kitą kliniką pas ortopedą parodo atsakingą požiūrį į gyvūną. Lygiai taip pat ir ortopedas pastebėjęs, pvz., virusinės ligos požymius gyvūną nusiųs pas bendrosios praktikos gydytoją“, – apie gydytojų tarpusavio darbo specifiką pasakoja dr. Brigita Zakarevičiūtė.
„Patekus tikslingai pas reikiamos specializacijos gydytoją, sutrumpėja diagnostikos laikas ir paskiriamas tinkamas gydymas. Visa tai dažnu atveju sutaupo ir kliento pinigus. Mūsų srityje labai tinka posakis, kad „skūpus moka du kartus“. Klientai netikintys specializacijomis ir vengiantys nuvykti specializuotai konsultacijai, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiduria tame pačiame taške, tik jau būna prarastas laikas, vis tiek išleisti pinigai ir neretai pasitaiko atvejų, kai padėti jau būna ir per vėlu“, – priduria gydytoja.
Dr. Brigita Zakarevičiūtė prabrėžia, kad veterinarijos paslaugos ateityje tik brangs: „Todėl atsakingiems šeimininkams visada rekomenduoju apsvarstyti gyvūno draudimą, o prieš perkant gyvūną įsivertinti, ar šeimos biudžetas leis gyvūną gydyti ištikus bėdai.“
Įranga neretu atveju kainuoja netgi brangiau nei žmonių medicinoje
Norint tiksliai diagnozuoti įvairias augintinių ligas, reikalingi ne tik savo srities profesionalai, bet ir moderni diagnostinė įranga, kuri veterinarijoje, neretai, kainuoja netgi daugiau nei žmonių medicinoje.
„Veterinarinės medicinos sektorius yra mažesnis nei medicinos, todėl žmonėms sukurtos įrangos pritaikymas gyvūnams kainuoja papildomai. Diagnostinė, chirurginė įranga kainuoja dešimtis, kartais ir šimtus tūkstančių eurų“, – dalinasi ji.
„Mūsų pacientai yra labai skirtingi, operaciją gali tekti atlikti 30 gramų sveriančiam žiurkėnui, o po to 70 kilogramų svorio senbernarui. Ir jiems abiems reikės skirtingų įrankių ir įrangos, priemonių ir skirtingos kompetencijos gydytojo – visa tai kainuoja. Pavyzdžiui, todėl egzotinių gyvūnų gydytojo konsultacija kainuos brangiau, nei bendrosios praktikos gydytojo, nes po jo profesionalumu slepiasi klientų akiai nematoma įranga, brangūs mokslai, knygos ir tam skirtas laikas“, – priduria pašnekovė.
Veterinarijos pasaulyje Sodros nėra, gyvūnai nedirba ir savo gydymui pinigų nekaupia
11 metų veterinarijos gydytoja dirbanti dr. Brigita Zakarevičiūtė teigia, kad nors požiūris į veterinariją po truputį keičiasi, mitų apie šią specialybę egzistuoja nemažai, vienas jų – kad veterinarijos gydytojas turi dirbti iš idėjos.
„Manau didžiausias mitas, kad tai labai miela, šilta, jauki specialybė ir mažų šuniukų bučiniais padabinta kasdienybė, kur veterinarijos gydytojas turi dirbti iš idėjos, nes jei jis ima pinigus už paslaugas – tai baisus verslas. Veterinarinės medicinos studijos LSMU trunka 6 metus ir šiuo metu kainuoja 55031 eurų. Ir tai tik mokslų pradžia. Mūsų veterinarijos pasaulyje Sodros nėra, gyvūnai nedirba ir savo gydymui pinigų nekaupia, įmonės teikiančios veterinarijos paslaugas pačios perka brangią įrangą, kaip ir visi moka mokesčius valstybei, algas ir atostoginius darbuotojams. Visa tai mums kainuoja, todėl natūralu, kad kainuoja ir klientams, jokių paslėptų kėslų čia nėra“, – mintimis dalinasi veterinarijos gydytoja.
Ji pažymi, kad pati profesija irgi yra sunki: „To mielumo, kurį visi įsivaizduoja, yra labai mažai. Tai sunkus protinis ir fizinis darbas, kur pacientai nekalba, o kartais ir kanda, dreskia, o jų šeimininkai ne visada nori bendradarbiauti. Bet šios profesijos kilnumas nusveria visus sunkumus, ir manau dauguma mūsų nieko kito dirbti negalėtų ir nenorėtų, nes tas noras padėti gyvūnams eina giliai iš širdies.“