Galima išskirti dvi pagrindines anestezijos rūšis – bendroji anestezija, trumpiau žinoma kaip narkozė, ir sedacija. Bendrinė anestezija yra dirbtinai sukeltas grįžtamas centrinės nervų sistemos slopinimas. Pasitelkus bendrąją anesteziją, pacientas panyra į savotišką kruopščiai kontroliuojamą nesąmoningumo būseną. Sedacija – dalinė trumpalaikė „narkozė‟, jos metu pacientas kvėpuoja pats, išlieka kosulio, springimo refleksai. Sedacijai naudojami greitai organizme išsiskaidantys vaistai.
Anestezija visada turi šiek tiek rizikos, tačiau šiais laikais ji labai saugi – šunų mirtingumas nuo jos siekia vos 0,05 – 0,2 proc. Didesnį dėmesį tenka skirti keturkojams, turintiems lėtinių sveikatos problemų kaip širdies, plaučių ar inkstų ligos.
Atsargumo priemonės
Jei norite, kad anestezijos procedūra būtų kuo saugesnė, pasistenkite, kad Jūsų augintinio sveikata būtų optimali. Ar žinote, kokiems šunims geriausiai sekasi atlaikyti anesteziją? Pirmiausia – liesiems. Nutukusiems gyvūnams su anestezija susijusi rizika didesnė. Reikiamą kūno masę palaikyti padeda fizinis krūvis ir tinkamas racionas.
Reguliarūs vizitai pas veterinarą – šauni idėja. Jeigu nuolat lankotės pas tą patį gydytoją, jis ne tik kasmet įvertins augintinio būklę, tačiau ir turės daug informacijos apie jį. Tai esant reikalui leis parinkti tinkamiausius vaistus anestezijai ir suplanuoti saugiausią jos tipą. Jei augintinis serga tam tikromis pavojingomis ligomis, o operacijos nukelti neįmanoma, svarbu kuo labiau optimizuoti jo būklę.
Nebijokite kalbėtis su veterinaru. Jei šuo turi sveikatos problemų – informuokite apie jas. Jeigu prieš operaciją pakito jo būklė – pvz., pradėjo viduriuoti, čiaudėti ar prarado apetitą ir t.t., paminėkite ir tai. Jei augintinis vartoja kokius nors vaistus ar papildus, būtinai juos išvardinkite. Aptarkite ankstesnes nejautras (jeigu tokių buvo). Jei gydytojas duoda išankstines instrukcijas (pvz., iki anestezijos gyvūno nešerti) – griežtai jų laikykitės. Išsiaiškinkite, per kiek laiko augintinis atsigaus kad nereikėtų panikuoti grįžus namo bei, žinoma, kaip elgtis pirmąsias 24 - 48 valandas.
Kai kurias veisles reikia atidžiau prižiūrėti
Kai kurių veislių atstovai garsėja kaip itin „tvirti“ ir sunkiai pasiduodantys vaistų poveikiui, o kiti – atvirkščiai – jautresni dėl tam fizinių ar genetinių savybių. Kai kurioms veislėms egzistuoja didesnė kvėpavimo takų obstrukcijos, padidėjusios reakcijos į anestetikus ir pavėluoto atsigavimo rizika. Paprastai genetiniai skirtumai atsakingi už ilgesnį atsigavimą ir padidėjusį atsaką į vaistus.
Daug brachicefalinių (suplotasnukių) veislių atstovų kenčia nuo kvėpavimo takų problemų. Šių šunų viršutiniai kvėpavimo takai gali būti per siauri. Veterinaras turi būti pasiruošęs galimai tokio šuns kvėpavimo takų obstrukcijai. Daugelis brachicefalinių šunų gerai reaguoja į acepromaziną kartu su opioidais, tačiau sedacinė dozė turėtų būti perpus mažesnė negu naudojama įprastai. Dirbant su šiomis veislėmis, rekomenduojama vengti deksmedetomidino, kuris „aktyvina“ klajokį nervą. Gali būti naudojamos medžiagos, mažinančios kvėpavimo takų sekreciją. Kadangi daug brachicefalinių veislių atstovų turi antsvorio, operacijos metu rekomenduojamas kontroliuojamas arba mechaninis vėdinimas.
Kurtai, ypač greihaundai, pasižymi jautrumu anestetikams. Prieš anesteziją būtina ištirti šių šunų kraują ir įvertinti širdies būklę. Be to, kurtai gali kentėti nuo vadinamojo hospitalizacijos streso, kuriam įveikti skiriamas acepromazinas (tačiau reikia atsiminti, jog kai kurie individai gali būti jautresni jo poveikiui). Dėl riboto tam tikrų kepenų fermentų aktyvumo kurtai vaistus įsisavina lėtai, be to, jie turi mažai kūno riebalų (17 proc. lyginant su įprastais 35 proc.), kas didina hipotermijos riziką. Todėl juos rekomenduojama papildomai šildyti.
Labai retai specifinių savybių gali atsirasti tam tikrame veislės pogrupyje, kaip atsitiko su Jungtinės Karalystės bokseriais. Acepromazinas jiems dažnai sukelia bradikardiją ir kolapsą, tad šio vaisto rekomenduojama mažesnė dozė.
Tam tikrų anestetikų poveikis ganymo šunims (koliams, borderkoliams, australų aviganiams, šelčiams) šiek tiek prieštaringas. Žinoma, kad JAV iki 45 proc. kolių turi genetinę mutaciją gene, kuris saugo nuo vaistų kaupimosi kūno skysčiuose (pvz., smegenų skystyje). Opioidų ir acepromazino kaupimasis gali sukelti bendrą bei kvėpavimo slopinimą, tad šių vaistų dozes koliams rekomenduojama sumažinti ketvirtadaliu.
Miniatiūriniams šuneliams unikalūs iššūkiai kyla dėl jų gabaritų. Juos būtina atidžiai pasverti ir parinkti tikslią vaistų dozę. Mažos veislės turi didesnį kūno paviršiaus plotą lyginant su svoriu bei didoką smegenų apykaitą, kas mažina kūno temperatūrą ir gali sukelti hipoglikemiją. Dėl to anestezijos metu svarbu stebėti miniatiūrinės veislės atstovo kūno temperatūrą, gliukozės kiekį kraujyje ir, jei reikia, taikyti reikiamas priemones.
Labai dideli šunys gali giliai reaguoti į įprastas terapines raminamųjų kaip acepromazinas dozes. Jiems acepromazino dozę reikia sumažinti arba apskaičiuoti remiantis ne tikruoju kūno svoriu, o pagal liesą kūno masę ar paviršiaus plotą.
Genetinės variacijos minimos ir tarp dobermanų. Be polinkio sirgti kardiomiopatijomis, šie šunys gali kentėti nuo Vilebrando ligos, paveikiančios normalų kraujo krešėjimą. Dėl to prieš operaciją svarbu įvertinti, kaip kreša šių šunų kraujas. Jei įtariama Vilebrando liga, prieš operaciją duodama preparatų, skatinančių Vilebrando faktoriaus sekreciją.
Nors ir žinoma, kad kai kurios veislės gali skirtingai reaguoti į anestetikus, svarbiausia dėmesį skirti atskiram pacientui ir atitinkamai jam pritaikyti anestezijos būdą. Su tinkamu pasiruošimu operacijai ir tinkamu gyvūno būklės stebėjimu, bet kokiam šuniu sedacija ar anestezija bus saugi bei sėkminga.