Augintinių portretus piešianti Ieva palygino Lietuvos ir Vokietijos šunų padėtį: gyvūnai čia gyvena geriau

Spalvoti pieštukai, piešti šunų ir kačių portretai, lėtas gyvenimo tempas – tokios yra Ievos Zacharevskytės dienos ir, žiūrint iš šono, net pavydu. Tarp Lietuvos ir Vokietijos migruojančios merginos kasdienybę dar užpildo mylimos augintinės Lokės priežiūra, dresūros pamokos, nes, pasak Ievos, kiekvieno šeimininko pareiga – padėti augintiniui pritapti, gerai jaustis tarp žmonių ir kitų gyvūnų. Apie meilę šunims, augintinių portretus, gyvūnų gerovę Vokietijoje ir Lietuvoje – pokalbis su Ieva Zacharevskyte.

– Daug laiko praleidi Bavarijoje, Vokietijoje. Ar galėtum palyginti šunų padėtį ir žmonių požiūrį į gyvūnų gerovę Vokietijoje bei Lietuvoje?

– Lietuva stipriai juda į priekį, todėl negalėčiau sakyti, kad skirtumas milžiniškas. Ir Lietuvoje, ir Vokietijoje yra visaip apie gyvūnų gerovę galvojančių. Tačiau pagrindiniai dalykai, kuriuos išskirčiau, yra tai, kad Bavarijos krašte beglobių gyvūnų gatvėse išvis nėra. Jeigu kažkas pamato gyvūną gatvėje, tai reiškia, kad jis kažkam priklauso ir tuoj pat informacija keliama į viešąją erdvę, ieškomas šeimininkas. Kitu atveju – vežamas pas veterinarą kuo greičiau surasti savininką per „mikročipą“. Galima teigti, kad gyvūnai čia gyvena geriau, jiems skiriama daugiau dėmesio. Taip, mokesčiai didesni, gydymas brangesnis. Tarkime, kastracija kelis šimtus eurų brangesnė, skiepai 20–30 eurų brangesni. Tačiau Vokietijoje populiaru apdrausti augintinius, draudimas dengia itin brangaus gydymo išlaidas.

– Ar daug gyvūnų augintinių laiko vokiečiai? Galbūt prioritetas – veisliniai, dokumentus turintys augintiniai?

– Tikrai populiaru auginti ne vieną ir ne du šunis. Geriau gyvenantys vokiečiai dažniausiai turi veislinį šunį ir dar vieną ar kelis neveislinius. Neprivalomos, tačiau stipriai rekomenduojamos šunų mokyklėlės. Kas man labai patinka, kaip auginančiai jautrų šunį, kad net ir vaikai, prieš liesdami gyvūną, pirmiausia atsiklausia, ar galima paglostyti. Apie gyvūnų augintinių nepriežiūrą ir baudas neatsakingiems šeimininkams ar gyvūno atėmimą net nekalbu. Šiame krašte tai jau seniai sureguliuota. Vokietijoje itin populiari globa, nes tai skatinama. Veislinių šunų kaina itin didelė, tenka laukti eilėje norint įsigyti veislinį gyvūną. Tiesa, pasiimti gyvūną iš prieglaudos irgi nėra paprasta, tai kainuoja nuo 500 eurų. Be to, turi sulaukti savo eilės, mažai šansų, kad galėsi rinktis. Turi dalyvauti interviu, laukia ir tavo gyvenamosios vietos patikra bei gyvūnų gerovės specialistų vizitai po to, kai jau pasiimi augintinį. Gyvūnai čia atvežami iš Rumunijos, Lietuvos, Lenkijos, Kroatijos, kitų šalių. Dažnai vaikų neturinčios poros savo meilę, šilumą skiria „globinukams“. Gyvūnų mylėtojai savo šuniui ar katei negaili nieko, šeimos nesigėdija meilės gyvūnui. Negirdėti įkyrių replikų: „O tai kur vaikai?“, ką dažnai girdime Lietuvoje, kuomet ypač moterys kritikuojamos, jog augina šunis, ne vaikus. Vokietijoje to neleistų etiketas, pagarba žmogaus pasirinkimui. Čia žmonės laisvesni rinktis – gyvena, kaip nori, bet gerbia kitų pasirinkimą.

– Kokį patarimą duotum pradedantiesiems – tiems, kas spontaniškai užsinori priglausti beglobį?

– Auginu neveislinę kalytę Lokę. Ją pasiėmiau iš Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos. Kalytė labai miela, nuostabi. Namuose – tobulas šuo, tačiau iki šiol turi baimių, yra perdėm atsargi su kitais gyvūnais ir žmonėmis. Aš esu už gyvūnų globą, tačiau su sąlyga, kad žmogus turėtų patirties auginti šunį ar katę. Kad priglaudęs gyvūną neapsigalvotų, nepridarytų lemtingų klaidų. Kad prireikus, turėtų galimybę lankyti su savo augintiniu dresūros pamokas, nebijotų sunkumų, būtų kantrus.

– Baigei socialinės pedagogikos studijas, ne vienerius metus dirbai socialinį darbą su sunkumus patiriančiomis šeimomis. Vėliau, padrąsinta draugo bei artimųjų, ėmeisi to, apie ką visada svajojai – gyvūnų portretų. Ar daug pastangų ir kruopštumo reikia norint nupiešti gražų gyvūno portretą?

– Pieštukai yra itin lėtas kūrybos būdas. Norint sukurti realistišką vaizdą – gyvūnų portretą, reikia skirti be galo daug laiko. Esu tapiusi aliejumi, praktikuoju akvarele, tačiau piešimas man tinka labiausiai, nes reikalauja kruopštumo, kantrybės. Man patinka gilintis į detales. Sunkiausia yra surasti klientus – tuos, kurie gerbia kūrybą, vertina kūrėjo pastangas. Juk portretą kuria žmogus, menininkas, ne kompiuteris. Kruopštus darbas, taikant įvairias technikas ir greitas eskizas – skirtingi dalykai. Tačiau džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, tiek Lietuvoje tiek Vokietijoje, kurie nori įamžinti savo augintinį ir kreipiasi į mane.

– Ką sunkiau piešti – trumpaplaukius ar ilgaplaukius gyvūnus? Ir kiek laiko užtrunka sukurti gražų portretą?

– Sudėtingiausia piešti „garbanius“, tačiau sunkiausia piešti iš blogos pavyzdinės nuotraukos. Kadangi portretas yra piešiamas iš nuotraukos, ji turi būti kokybiška, atspindėti gyvūno esminius bruožus. Turi būti ryški, neišsiliejusi. Nupiešti galima viską, tik reikia turėti gerą, „pavyzdinę“ nuotrauką. Dažnai klientai atsiunčia ne vieną nuotrauką, nes reikia pamatyti tikrą gyvūno nuotaiką, bruožus. Užsakovams dažnai patariu, kaip kokybiškai nufotografuoti augintinį. Portretui skiriu nuo 10 iki 15 valandų.

– Kokį gražiausią atsiliepimą girdėjai apie savo piešinį?

– Iš gyvūnų šeimininkų gaunu daug įkvėpimo, man tai didelė dovana. Šiltų emocijų, ašarų – būta visko! Labiausiai sušildęs atsiliepimas buvo, kai klientė gavo Anapilin išėjusios savo kalytės portretą. Moters reakcija buvo labai emocinga, jos manymu, kalytė portrete žiūri į ją. Augintinės žvilgsnis labai jaudino ir guodė moterį. Piešdama iškeliavusių gyvūnų portretus jaučiu dvigubą atsakomybę, juos dažniausia piešiu ilgiau.

– Senukas Labradoro retriveris, valų korgis pembrukas, borderkolis, Rodezijos ridžbekas... Šunų portretų galerija vis gausėja ir atspindi nepaprastai didelę šunų veislių įvairovę. O kokia šunų veislė yra tavo favoritė?

– Prancūzų buldogai. Auginau dvi kalytes, tai mano gyvenimo šunys. Patirties su šunų veislėmis turiu daug, dalyvavau parodose, esu fotografavusi gyvūnus, tiesa, dažniau kates. Augau namuose, kur buvo Labradoro retriverių ir kitų šunų, tačiau „prancūzai“ yra nuostabūs, neeiliniai šunys. Iš pirmo žvilgsnio – linksmi klounai, tačiau iš tikrųjų jie kilniaširdžiai, tokie „high-spirited“ (pakilios nuotaikos – Red.) šunys. Negalėčiau auginti sportiškų, aktyvių šunų veislių, kadangi pati esu sėsli, ramaus būdo. Man tinka couch-potato (tingaus – Red.) tipo šunys. Renkantis šunų veislę nereikia savęs apgaudinėti. Kažkada tėvai augino senbernarus, svajojau ir apie Tibeto mastifus. Šie šunys mane žavi, tačiau auginti juos būtų tikras iššūkis. Patarčiau ir kitiems pasverti savo galimybes ir rinktis atsakingai.

Spalio 9 d. Lietuvos kinologų draugija Vilniaus Vingio parke vėl organizuos tradicinę gyvūnų mylėtojų šventę, skirtą Pasaulinei gyvūnų globos dienai, spalio 4-ajai, paminėti. Ateikite su savo augintiniais, sužinokite dar daugiau apie gyvūnų teises ir šeimininkų pareigas, dalyvaukite konkursuose, laimėkite prizų.