Auksaspalvių retriverių veisėja kaunietė S. Petraitienė tik iš dalies pritartų šiems teiginiams – apie šunų veisimą ji turi savo nuomonę. Per 24 metus tebuvo 3 atvejai, kai šunis teko priimti atgal, priežastis – naujųjų šeimininkų alergijos. „Man svarbiausia, kad, ratui apsisukus, kuomet augintinis iškeliauja amžiams, žmonės sugrįžta pas mus naujo auksiuko. Tai geriausias mano veiklos įvertinimas“, – atvirai sako veisėja, nes šunys jai yra kur kas daugiau, nei tik šunys.
Profesionalaus hobio kasdienybė
„Šunų veisimas – ne matematika, o genų žaidimas. Veisėjas nėra visagalis, jis tegali norėti, kad genai „sukristų“ taip, kaip to tikimasi“, – paklausta apie sėkmę, lakoniškai atsako Sonata Petraitienė.
Ji laikosi principo, kad bet kuriame veislyno raidos etape svarbiausia – kokybė, todėl privalu nenustoti domėtis, mokytis ir išlikti kūrybiškam. Netapti „aklu“ veislės atžvilgiu. Nepamiršti, kad mylima šunų veislė jau turi standartą, taigi, nėra ko išradinėti dviračio, nesivaikyti „eksterjero mados“ ir nepataikauti paklausai (auksaspalviai retriveriai pasaulyje viena populiariausių veislių – Red.).
„Veisimui renkuosi šunis ne tik remdamasi eksterjero kokybe, bet ir atsižvelgdama į charakterį, temperamentą ir, žinoma, sveikatą. „Neužsiciklinu“ ties mažaverčiais testais, tačiau neužmerkiu akių į veislei būdingas sveikatos problemas“, – vardija auksaspalvių retriverių veisėja.
Bėgant metams, sako įgijusi daugiau kritiškumo tiek sau, tiek kitiems. Nevynioja žodžių į vatą ir ką tik gimę jos auksiukai nėra čempionai, ką kartais tenka išgirsti kituose šunų veislynuose: „Šunų atranka didžiulė, bet selekcija taip ir turi vykti! Ir toli gražu ne visiems šuniukams vieta parodose ar būti veisiamiems, nors jie yra be veislės „broko“ ir yra gerų tėvų palikuoniai“.
Parodos ateina ir praeina, bet vis dėlto…
Veisėja visada jaudinasi matydama parodos ringuose savo išveistus šunis. Ji seka savo šuniukų karjerą, džiaugiasi pasiekimais, kaip ir jos namuose gyvenančių „žvaigždūnų“ rezultatais.
„Turėjome šou žvaigždutę, puikią reproduktorę, davusią mums puikių palikuonių, tai Arma (Nenuoramos Yellow Jamaica). 2005 metais ji tapo Lietuvos TOP šunimi, laimėjo ir auksaspalvių retriverių TOP titulą. Net tris kartus laimėjo Baltijos šalių nugalėtojos taurę, laimėdama ir veislės nugalėtojos titulą. Ir tai buvo laikai, kai šios veislės ringai mūsų tarptautinėse šunų parodose surinkdavo virš šimto dalyvių“,– su meile ir pasididžiavimu apie savo šunis pasakoja Sonata. – Armos sūnus Marčius (Nenuoramos My Marchello), kurio savininkai yra kauniečiai Gintarė Valuntaitė ir Andrius Matvejevas, ko gero, vienas aktyviausių mūsų veisimo auksiukų. Jis laimėjo nesuskaičiuojamą galybę titulų, tai didelis jo šeimininkų pastangų vaisius, nes Marčius nėra eilinis šuo visomis prasmėmis (Šypsosi – Red.).
Į Europos ir Pasaulio čempionatus bei specializuotas auksaspalvių retriverių parodas Vakarų Europoje ji važiuoja parodyti savo šunų ir pasidairyti į kitus. Auksaspalvių ringai būna vieni gausiausių, skaičiai prasideda nuo 200 dalyvių ir daugiau, bet kai tavo išveistas šuo patenka tarp prizininkų, jautiesi ne tik įvertintas, bet ir... vertinamas!
Sonatos šunys – ne vien grožio konkursų favoritai. Štai Latvijoje gyvenantis Nenuoramos Prince Arthur, Everitos Pane augintinis, sėkmingai siekia žmonių gelbėjimo iš vandens karjeros, apie jį jau rašėme.
Rengdami šį straipsnį, Sonatos paprašėme jos išveistų šunų pasiekimų statistikos, ir ji prisipažino niekada tokios nevedusi. Tačiau skyrė tam laiko ir surinko duomenis, bet tai užimtų labai daug jūsų laiko, todėl trumpai: 54 jos šunys yra čempionai, 12 C.I.E. (tarptautiniai čempionai), 157 CACIB (kandidatai į tarptautinius šunų grožio čempionus).
Myli iki dangaus
Veisėja dėkinga šeimai už ilgametę toleranciją ir pagalbą jos hobiui. Tik šeima žino, kiek laiko, finansų, darbo, streso ir tikėjimo reikalauja šis profesionalus hobis.
„Sunkiausia ir skaudžiausia yra ir liks netektys. Neįmanoma tam momentui pasiruošti. Kaskart, juos prisiminus, kaupiasi ašaros. Namie sutarėme: tabu kalbėti apie išėjusius šunis. Norėčiau, kad jie neišeitų, nes myliu šią šunų veislę iki dangaus!..“, – emocijų neslepia Sonata.
Veisėja laiminga, kad sutiko daug puikių žmonių, dalis jų tapo bendraminčiais, draugais. Ji džiaugiasi savo šuniukų šeimininkais, jų atsakomybe, apgalvotu veislės pasirinkimu ir suvokimu, kas yra šuo.