„Mūsų 5 metų berniukas yra autistas. Kiekvienas autistas kitoks. Pagrindinės problemos, kurios išryškėja auginant tokį vaiką, – komunikacijos trūkumas, jo nemokėjimas socializuotis. Mūsų Adomo sutrikimas kiek sunkesnis, turi neįgalumą, beveik nekalba, bet lanko paprastą darželį, bendrauja su grupės draugais, tik šiek tiek kitaip nei sveiki vaikai“, – pasakojimą apie Adomą pradeda mama Laura Šaulytė-Graičiūnienė.
Moteris pasakoja, kad dėl sūnaus sunerimo, kai jam buvo pusantrų metukų: „Kai sūnui buvo 1,5 metų, pastebėjau, kad su juo kažkas ne taip. Tai buvo amžius, kai paprastai vaikai ima kalbėti, daugiau bendrauti, bet šių dalykų Adomas nedarė. Aišku, visą laiką buvo matyti, kad kažkas yra kitaip, bet manėme, kad berniukas gal vėliau ims kalbėti. Yra sričių, kuriose jis lenkia bendraamžius, bet yra ir tokių, kuriose labai atsilieka.“
Jauna, drąsi ir įkvepianti mama sako, kad vienas iš sudėtingesnių dalykų auginant vaiką autistą – visuomenės požiūris. „Autistai visą gyvenimą lieka autistais, tai neišgydoma. Anksčiau, kai tokiam vaikui sukakdavo 18 metų, jam išduodavo pažymą, kad jis serga šizofrenija, ir tik visai neseniai palikta autizmo diagnozė. Nors šizofrenija ir autizmas yra labai skirtingos ligos, Lietuva šiuo klausimu dar yra visiškuose viduramžiuose, net pasitaiko tokių gydytojų, kurie autizmo nepažįsta", - teigia pašnekovė.
Be to, ji aiškino, kad kartais aplinkiniai nesupranta jos vaiko elgesio: „Kartais vaikui būna isterijų – tai gali nutikti parduotuvėje nuo šviesų, garsų, nes jis aplinką priima kitaip. Šių vaikų emocijos yra nestabilios. Tikrai yra buvę tokių kartų, kai aplinkiniai rėkdavo ant manęs, jog esu išlepinusi vaiką, klausdavo, kodėl su juo nesusitvarkau, gal jam reikia duoti diržo. Kartais atsikertu negražiai, nes trūksta kantrybė. Juk visiems negaliu paaiškinti, kad jis – autistas.“
Nors šis sutrikimas – nepagydomas, taikant įvairias terapijos formas galima keisti arba ugdyti elgesį, sumažinti įtampos ar isterijos lygį. Po ilgų paieškų Laura nusprendė, kad sūnui galėtų padėti gyvūnas, su kuriuo bendraudamas Adomas galėtų išmokti socializuotis, bendrauti.
„Prieš tai mes turėjome katiną, jis buvo senas, anapilin iškeliavo praėjusiais metais. Tačiau su juo Adomas neturėjo jokio kontakto. Gal dėlto, kad katinas buvo ramus, daug miegodavo... Pavyzdžiui, kai po kurio laiko Adomui parodžiau katino nuotrauką, jis jo neatpažino, neatsimena net vardo. Pagalvojau, kad šuo būtų geresnis pasirinkimas, nes jis linkęs kontaktuoti su žmogumi: laižytų, lįstų, kąstų, provokuotų bendravimą", - tikino pašnekovė.
Tuomet buvo priimtas sprendimas pasirinkti biglį: „Biglį nusprendėme pasirinkti atsižvelgę į vaiko charakterį, kad jie būtų tokio paties energingumo. Adomas – labai aktyvus, stiprus, o Mili nuo jo neatsilieka nė per žingsnį. Tiesa, pirmos Milės dienos namuose buvo iš tiesų sudėtingos, nes Adomas labai bijojo šunų. Tris dienas jis ėjo ratais aplink šunį, bet Mili savo aktyvumu jį prisijaukino. Dabar jis nebijo jokių gyvūnų ir tai yra tik vienas iš daugelių pasiekimų, prie kurių prisidėjo Mili.“
Galiausiai bendraudamas su šunimi Adomas išmoko nebijoti kitų vaikų. „Anksčiau Adomas nepalaikė jokio kontakto su vaikais. Dabar jis bendrauja, eina prie jų, nebijo prisiliesti, nebijo, kai kitas vaikas ima jį už rankos. Visa tai atsirado po 2–3 mėnesių, kai laiką leisdavo kartu su Mili. Tai yra labai didelė pažanga, anksčiau nė nebūčiau pagalvojusi, kad taip bus“, – pasakoja Laura.
Be to, vaikas išmoko gintis: „Dabar prasidėjo grumtynių etapas. Bet tai gerai, nes Adomas išmoko gintis, stumdytis. Anksčiau, prasidėjus pykčio priepuoliui, Adomas mušdavo save, visą agresiją nukreipdavo į save, kitų neliesdavo. Tai nėra gerai, nes įsiūčio apimtas gali susižaloti, taip pat vaikas turi išmokti gintis, saugiai išlieti pyktį į išorę.“
„Taip pat Adomas mėgsta šunį pakontroliuoti, prižiūri, kad gerai elgtųsi. Anksčiau jam būdavo nesvarbu, kas ką daro, kas kaip elgiasi, jis numodavo ranka ir tiek, tai tipinis autistų elgesys. Dabar Mili dėka jis labiau reaguoja į kitus", - kalbėjo Laura.
Moteris pasakoja, kad Adomo ir Mili ryšys labai artimas ir glaudus: „Jie kartu miega susiglaudę, apsikabinę. Ryte bučkius vienas kitam dalina. Kai Adomas serga, Mili visada ateina ir atsigula virš jo galvos, niekur nesitraukia nuo jo. Kai sūnus suvalgo šokoladuką, jis duoda Mili nulaižyti šokoladuotus pirštus. Abu lieka patenkinti: ir Mili, gavusi paragauti šokolado, ir Adomas, kuriam galima nebesiplauti rankų. Kažkada, kai Mili buvo uždaryta narve, pamačiau, kad vaikas kiek gali yra sukišęs rankas pro virbus į vidų, kad šuo net uždarytas atliktų savo darbą. Tokie momentai mane prajuokina ir yra svarbūs.“
Lauros šeima ir Adomo istorija tapo įkvėpimu ir kitoms šeimoms, auginančioms vaikus autistus. „Sekdamos mūsų pavyzdžiu, pora šeimų irgi nusipirko šunų. Kol kas dar nežinau, ar jiems toks žingsnis pasiteisino. Mes apie savo patirtį pasakojame tiek šunų augintojų, tiek autistų bendruomenei, kad žmonės žinotų, jog tai gali būti vienas iš gydymo būdų", - kalbėjo Laura.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.