„Nežinau, kaip kaimynai man neiškvietė kažkokių instancijų“
„Aš nuo vaikystės augau su šunimis. Bandžiau augti ir su katėmis, bet, deja, paaiškėjo, kad turiu alergijų, tai liko tik šunys. Prieš tai turėjom priglaudę šunį iš lauko, bet po ilgo gyvenimo atėjo atsisveikinimo laikotarpis. Tada nusprendžiau, kad aš nenoriu būti be gyvūnų, man reikia jų. Taip nuvykome į prieglaudą pasiimti pirmosios Doli, kuriai buvo apie trys mėnesiai. Ji buvo ir šiek tiek panaši į mano buvusį šuniuką“, – pasakoja mergina.
Būtent nuo šio momento ir prasidėjo K. Urbonaitės kova dėl gyvūnų gerovės. Iš pradžių ji savanoriavo gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“, kurioje vedžiodavo šunis, padėdavo jiems ieškoti namų. Tačiau išsikrausčius į Vilnių savanorystės veiklą teko tęsti kitoje, arčiau namų esančioje, „SOS gyvūnai“ prieglaudoje. Vis dėlto, laikinai prieglauda tapo ir jos pačios namai.
„Vienu metu [...] mano namuose, vieno kambario bute, gyveno 13 šunų. Buvo atvejis, kad prie konteinerio rasta didelė dėžė su daug mažų šuniukų, Naujųjų metų išvakarėse – kažkur pakampėje rasti trys šuniukai. Jie visi tokie kruopeliukai… Juos reikėjo gelbėti, gydyti, tik tada paleisti į naujus namus. Taip ir gaudavosi, kad viename kampe vieni karaliauja, kitame kampe – kiti. Buvo toks etapas…
Nežinau, kaip kaimynai man neiškvietė kažkokių instancijų, bet pasirodydavau laidose, papasakodavau, kuo aš čia užsiimu, kad negalvotų, jog aš kažkokia išprotėjusi. Aš tuo metu studijavau ir dirbau, bet atradau laiko ir labai daug gyvūnų išgelbėjau. Ir iki šiol, praėjus 4–5 metams, nors tuo nebeužsiimu, man žmonės vis dar siunčia nuotraukas, sako: pažiūrėkite, kaip mes gyvename, dar vieną paėmėme. Labai geras jausmas“, – sako ji.
Kaip teigia mergina, išgelbėjus vieną – negali sustoti. O ir Kristinos šeima labai myli gyvūnus. Štai, pavyzdžiui, mamos namuose, pasakoja pašnekovė, taip pat gyvena du šunys iš prieglaudos. O savanorystė, kaip teigia ji, naudinga buvo ne tik išgelbėtiems gyvūnams, bet padėjo ir jai pačiai – užpildė viduje tūnojusią tuštumą.
„Man buvo toks etapas, kad atrodė, jog mano gyvenime kažko trūksta. Atrodo tu lyg ir studijuoji, ir dirbi, bet kažkas viduje ne taip. Turėjau vieną šunį, bet pradėjau gelbėti kitus gyvūnus ir man užsipildė ta tuštuma. Nors aš mielai ir dabar tai darau, kai atrandu laisvo laiko. Ir tai nėra vien naminiai gyvūnai. Prieš porą metų, karantino laikotarpiu, gelbėjau lapę. Ji buvo palikta viduryje kelio kaip partrenkta, nevaldė galinių kojų. Aš ją paėmiau, įsikėliau į mašiną, vežiau į veterinariją ir t. t. Kitą gyvūną gelbėjome ir gaudėme gyvenamajame kvartale.
[Paskutinis gelbėtas gyvūnas – aut. past.] buvo paukštukas Tenerifėje. Mums su draugu pagailo balandžio. Paplūdimyje, bandydami išsiaiškinti, kur vežti vargšą gyvūną, ant saulės stovėjome tris valandas. Galiausiai išsiaiškinome ir nunešėme. Buvome su draugais, kurie gal nelabai suprato, kaip mes atostogų dienas taip leidžiame, bet mes tokie esame. Tad tai nėra vien tik šunys, tai yra tiesiog toks bendras požiūris į gyvūnus“, – aiškina ji.
Pakeitė požiūrį į žmones
K. Urbonaitė nuogąstauja, kad savanorystė prieglaudoje ir noras padėti gyvūnams parodė neigiamas mūsų visuomenės spalvas: „Pakeitė požiūrį į žmones tikrai. Blogąja prasme.“ O baisių istorijų, kurios nemenkai sukrėsdavo, ji sako prisimenanti ne vieną.
„Žmonės augina gyvūnus dešimt metų, o kai jie pasensta, tampa nebereikalingi, jie tada sako: arba paimkit, arba užmigdysiu. Yra labai labai daug liūdnų istorijų, o žmonės dažnai bijo važiuoti į prieglaudą, nes sako, kad pamatys ten liūdną vaizdą. Taip, jūs pamatysite, kad šunys neturi namų, bet jie išvydę jus tiesiog džiaugsis, šokinės, šypsosis. Jūs galite skirti savo laiką, savo meilę, išeiti su jais pasivaikščioti. Bent jau tokia savanoryste, manau, tikrai gali užsiimti kiekvienas“, – teigia K. Urbonaitė.
O ir atvykus į prieglaudą gali nutikti taip, kad žmogaus meilės išsiilgęs gyvūnas kris į akį ir kils noras jį parsivežti namo. Taip pavyks ne tik padėti prieglaudoje gyvenantiems nuskriaustiesiems, bet ir vienam iš jų suteikti namus. Tačiau, kaip sako pašnekovė, gyvūnas bus atiduodamas tik į geras ir atsakingas rankas.
„Atvykus į prieglaudą nereikia galvoti, kad tu besi pirštu ir tau iš karto atiduos [augintinį – aut. past.]. Iš tikrųjų mes labai atsakingai parenkame žmones, kad netektų tam gyvūnui vėl išgyventi ir grįžti. Visi gyvūnai yra davanojami su sutartimis, yra čipuojami. Tai tikrai gyvūno kelias yra sekamas.
Ką norėčiau patarti, tai iš pradžių atvažiuoti, prisipratinti, pavedžioti tą šunį, kurį planuojate pasiimti, kuris krito į akį. Yra net tokia galimybė pasimatuoti namus, pavyzdžiui, pasiimti jį savaitei – gaunasi trumpalaikė globa namuose, bet jeigu viskas tinka, jis lieka visam laiku. Tai reikėtų nebijoti pasimatuoti. [...] Galbūt neatradote to, kas jūsų žvilgsnį sustingdytų ar širdelę sušildytų, tai važiuokite po visus miestus: Šiaulius, Kauną, Klaipėdą, Vilnių – ten pilna prieglaudėlių“, – aiškina ji.
Augina tris tobulo charakterio „vaikus“
Ne paslaptis, kad su šunimis iš prieglaudos viskas nėra labai paprasta ir lengva – pasitaiko atvejų, kada neužtenka tik pasiimti į namus ir iškart džiaugtis šuns begaline meile ir paklusnumu. Kartais tenka nemenkai padirbėti, kad šuo būtų toks, kokio nori šeimininkas. Tačiau K. Urbonaitė pasakoja, kad jai šioje vietoje išties pasisekė – trys jos keturkojės itin paklusnaus ir gero būdo.
„Pavyzdžiui, Doli charakteris yra toks, kokį aš norėčiau, kad visi žmonės turėtų. Jis visiškai visus žmonės priima, ant jų nepyksta. Kai [namuose buvo – aut. past.] 13 šunų, ji kiekvienam atiduodavo savo maistą, savo guolį, savo žaislą, ji visiškai nesierzindavo, kad jie naktį cypdavo ar kažką darydavo. Iš to reikėtų pasimokyti. Su ja problemų nebuvo. Su Leila taip pat nebuvo problemų. Viskas kažkaip labai paprasta ir net nereikėjo vežti Doli tikrinti, ar jos sutars, nes ji tiesiog visus priima.
O kai ėmėme paskutiniąją, Moli, tai matėsi, kad ji rami, baigšti. [...] Tai tiesiog pavyko, viskas puikiai – jos sutarė, apsiuostinėjo, iš pradžių Doli gal kamputyje sėdėjo, buvo bailesnė, bet viskas su laiku, reikia turėti kantrybės. Yra tokių šunų, su kuriais nereikia jokio įdirbio – iškart turi savo suformuotą charakterį“, – pasakoja K. Urbonaitė.
Pašnekovė, kartu su draugu ir trimis šunimis, pasakoja gyvenanti netoli parko, tad ir vietos pasivaikščiojimams su keturkojėmis – sočiai. O ir su vedžiojimu į lauką ji neturi jokių problemų – šunys ir čia demonstruoja savo puikų charakterį.
„Kiti žmonės galvoja, kad jeigu pasiimi gyvūną, tai reikės visada 5–6 ryto keltis ir jį vesti. Tai, žinokit, jie prisitaiko prie jūsų gyvenimo ritmo. Ir, pavyzdžiui, Doli, kai man reikia kažkur labai anksti, 6 ryto, tai ją gali tempti iš lovos – ji pyks ir neis. Be 10 val. ryto ji net neplanuoja eiti į lauką. Tu sakai: einam lauką, o jai neįdomu ir galvoja, kad pamiegos dar. Kadangi tiek aš, tiek draugas dirbame tokį darbą, kurį galime pasiplanuoti, tai jis atvažiuoja išvesti per pietus, o aš išvedu vakare po darbų“, – sako ji ir priduria, kad kiekvienas šuns šeimininkas turėtų susidėlioti tokią rutiną, kuri būtų patogi tiek jam, tiek jo augintiniui.
Su augintinėmis, kaip sako mergina, patogu ne tik namuose, bet ir kelionėse – jau teko aplankyti Nidą, Varšuvą, Rygą. Tik skristi dar neteko, mat šeimininkė sako bijanti šunis gabenti lėktuvo bagažo skyriuje. O paklausta, kaip sekasi keliauti kartu ir ar čia nekyla bėdų, K. Urbonaitė šypteli: „Jos labai fainos – tiesiog miega mašinoje. O kai įvažiuojame jau į kažkokį miestą, jos atsistoja prie lango ir žiūri, kas vyksta. Joms labai labai patinka važiuoti. O, pavyzdžiui, mano mamos šunys važiuojant stresuoja. Tai čia, kaip sakyti, – sėkmės reikalas: sustoji degalinėje sau kavos, jos atlieka reikaliukus. Viskas tvarkoje.“
Moli, Doli ir Leila, kaip sako pašnekovė, yra tikros šeimos narės, tad ir visas veiklas stengiamasi veikti kartu.
„Ant manęs galbūt tėvai ir mamytės užpyks, bet aš į jas kartais kreipiuosi žodžiu „vaikai“, ir jos reaguoja. Tai čia yra mano vaikai, nes neturiu tikrų vaikų. Man kol kas tokių užtenka ir aš tik galiu pasakyti, kad tai yra puiki praktika: priežiūra, ligos, juk jie taip pat negali pasakyti, kas jiems yra. Jos tikrai yra visavertis šeimos narys. Kur tik įmanoma, visur keliauja. Labai džiaugiuosi, kad jau šiais laikais daug kas ir kavinėse priima su gyvūnais, ir viešbučiuose, ir „Ozo“ prekybos centre, kas nežinot, galima vaikščioti su gyvūnais apsipirkti, išskyrus maisto prekių parduotuves“, – šypteli mergina.
Visą Kristinos Urbonaitės istoriją žiūrėkite laidoje „Duok leteną“.