Svarbu ne kiekis, o šunų socialumas, taisyklių laikymasis
Berno zenenhundų mylėtoja Rūta Bunevičiūtė sako taip susigyvenusi su savo gauja, kad, jeigu pasiima tik vieną šunį, atrodo, išėjo pasivaikščioti be šunų. Apie sunkumus laikant daug augintinių ji nekalba, tačiau neslepia: be šunų socializacijos ir dresūros būtų sunku.
„Jeigu šunys tavęs klauso ir supranta, kokių gali būti sunkumų? O jeigu turi „laukinukų“ kompaniją, tai tau ir vieno šuns per daug!“,– savo požiūrį dėsto zenenhundų Hey, Lily ir Angel šeimininkė Rūta.
Ji sutinka, kad pasirinktoji šunų veislė yra „dėkinga“: zenenhundai iš prigimties socialūs, linkę bendrauti ir dirbti su žmogumi.
Svarbiausia bet kokio šuns savybė, Rūtos nuomone, yra temperamentas, todėl, rinkdamasi augintinį, tam skiria daug dėmesio. Ir jeigu kyla bent menkiausių abejonių, nors ir koks gražus būtų nusižiūrėtas šuo, jo neįsigyja, nes gyventi reikės ne su grožiu, o su šunimi!
Vaikštinėjančią miške su visu būriu ją sutiksi dažnai – keliauti dešimt kilometrų ar su vienu, ar trimis šunimis jai jokio skirtumo. Atstumas tas pats, o šunys dar ir tarpusavyje išsidūksta.
Keliaudama renkasi vietas, kur priima su šunimis, kur niekas nepyksta dėl šunų kiekio: „Svarbu būti kultūringiems. Šunys turi būti ne tik švarūs, išmaudyti ir apkirpti, bet ir išauklėti. Bet juk tai privalu kiekvienam šuns augintojui“.
Berno zenenhundai suformuoja „frakciją“
Pamačiusi žmogų su keletu šunų ji sako dažnai pagalvojanti, kodėl jis jų tiek daug turi. Gal veisėjas? Gal laiko būrį šunų, kad šiems būtų linksmiau? Tačiau savo kailiu įsitikino: kai augintiniai ilgą laiką gyvena kartu, nėra taip, kad visą laiką žaistų ar kažką veiktų drauge. Šunims svarbiausia, kad visame kame dalyvautų žmogus – jų šeimininkas.
Rūta slaugė sunkią ligonę, kurią vėliau išlydėjo į vaivorykštės šalį. Kol ji sirgo, kiti šunys jai neįkyrėdavo. Atsargiai prieidavo apuostyti, kol lašėdavo lašinė. Uodegom su ligoniuke susivizgindavo. „Tačiau kuomet ją teko užmigdyti, kita augintinė gal 2 savaites tupėjo prie durų ir laukė, kol draugė sugrįš… Manėm, gal į lauką nori, bet ne: apibėga ratuką ir vėl namo. Vėl prie durų ir vėl žiūri. Supratę, kas vyksta, padidinom jai fizinį krūvį, daugiau veiklų, daugiau bendravimo.
Praėjo ta šuniška širdgėla, bet užtruko geras dvi savaites“, – augintinės elgesį prisimena Rūta.
Ji atkreipia dėmesį ir į kitą įdomų faktą – „zeniukai“ savaip reaguoja į savo veislės šunis.
Berno zenenhundų augintojai dažnai renkasi į bendrus pasivaikščiojimus, o juose puikiai sutaria visi, net ir kartu negyvenantys šunys. „Nekart girdėjom žmones stebintis, kaip mes galim suleist tiek šunų į vieną krūvą ir ramiai sau gert arbatą. Tačiau „bernai“, suėję į krūvą, skirtingai nei mūsų politikai, mikliai suformuoja frakciją, o jeigu ir atsiranda koks nors prašalaitis (kitos veislės šuo – Red.), demonstratyviai parodo: esi Tu ir esam Mes! Net jeigu jie kažką ir vaikysis, tai tą vienintelį „kitokį“, bet joks „bernas“ niekada į kitą frakciją neperbėgs“, – juokauja Berno zenenhundų augintoja.
Meilės ir dėmesio varžytuvės
Įdomu, ar visiems šunims užtenka jos meilės, dėmesio ir gardžių kąsnelių? Sako mylinti visus ir kiekvieną atskirai. Šunų charakteriai skirtingi – vienam reikia daugiau dėmesio, kitas yra savarankiškesnis. Prisipažįsta vieną šunytę, kol buvo maža, taip „nulepinusi“, jog ši ir dabar iš proto eina dėl šeimininkės meilės. Bet yra ir kita medalio pusė – dėl didelio noro įtikti ir būti vienintele, lepūnė labai noriai dirba su savo šeimininke.
Ne paslaptis, kad šunų veisėjai iš savo išveistų šuniukų vados kartais pasilieka vieną ar keletą šunų.
„Daug kas nerekomenduoja pasilikti dviejų tos pačios vados šuniukų, bet aš pasilikau, jie puikiai sutaria, – pasakoja veisėja. – Man įsigijus antrą šunį, pirmoji (vadinkim ją senbuve – Red.) nebuvo labai patenkinta, bet susidraugavo. Šunys patys nustato vienas kitam ribas ir nebelieka priežasčių konfliktuoti. Kai prie antro atsiranda trečias, išvis jokių problemų“.
Kai dalija skanėstus, Rūta atidžiai stebi augintinius. Skanėstų kiekis turi būti vienodas. Jos nuomone, klysta manantys, kad šunys nemoka „skaičiuoti“...
Rūtos augintiniai – patinai ir kalytės gyvena atskirai. Kalytės gyvena su ja, o patinukai – pas jos draugo mamą. Jeigu yra galimybė nelaikyti kalyčių ir patinų vienoj vietoj, jos nuomone, verta tuo pasinaudoti.
Šunų gauja + Berno zenenhundų mylėtojų būrys
Kur besutiktų žmones, visi žavisi jos Berno zenenhundais, nori juos paglostyti, nusifotografuoti.
„Nors atrodo, kad tai dideli, „nepatogūs“ mieste ar renginyje šunys, vedamės juos visur. Niekada nepamiršiu japonų turistų grupės, kuri po vieną žmogų fotografavosi su mūsų 3 šunimis! Buvo labai juokinga, nes paprašė mūsų pasitraukti ir „negadinti“ kadrų. Arba kartą su drauge užkliuvom už suvenyrų parduotuvėlės, šunims davėm komandą tupėt už nugaros. Atsisukam eiti, bet išjudėt negalim: italai turistai su kiekvienu šunim asmenukes darosi. Nepaskubinsi reikalų. Net trumpam išvedusi šunis į miškelį ar gatvę galiu tapti traukos objektu“, – juokiasi Rūta, bet čia pat prisimena atvejį, kuomet iš gėdos norėjo kiaurai žemę prasmegti.
Su šunimis vaikštinėjo po Palangą. Viena kalyčių po ką tik turėtos šuniukų vados buvo labai išsišėrusi, kailiukas nušiuręs. Ir staiga stabtelėjusi praeivė pareiškė, kad visi šunys tokie gražuoliai, o va šitas toks vargšelis, gal vis dėlto reikėtų geresnio maistelio nupirkti, išmaudyti, pašukuoti.
Rūta šypsosi prisimindama savo „gėdą“ ir tuo pačiu džiaugiasi: žmonės jau žino, kas yra kokybiškas šunų pašaras ir kaip turi atrodyti sveikas, laimingas šuo. Arba, daug laimingų šunų.